Įspūdis: Kelionių istorijos
Penktadienis, Liepos 23, 2010 at 10:27AM 
Stengiuosi rašyti apie naujienas, todėl galima sakyti, kad mano įspūdžiai apie Andriaus Užkalnio "Kelionių istorijas" jau kiek vėluoja. Bet gal tai ir nėra blogai, tikiu, kad dalis Lengvų daiktų skaitytojų knygą jau perskaitė, turi nuomonę apie autorių (ups, aš norėjau parašyti - apie jo knygą) ir komentaruose po šiuo mano įrašu galės ją rėžti.
Dar prieš porą savaičių VAGOS knygyno Gedimino pr. lange mačiau, jog "Kelionių istorijos" buvo prizinėje 3-ioje knygų TOP'o vietoje, tada aš net pamaniau, kad būčiau nieko prieš, jei ji aplenktų Daktarą ir Čekuolį. Ir įspūdžius tada bučiau galėjusi pradėti "Užkalnis ir vėl įsibrovė į TOP'ų aukštumas..." ar kažkokia panašia banalybe. Tačiau užvakar net išsigandau, pamačiusi, kad knyga geltonu viršeliu smuktelėjo net per kelias lentynėles žemyn, todėl man jau reikia skubėti.
Pradėsiu nuo to, kad aš nesu bendravusi su A.Užkalniu gyvai, tik užvakar pirmąsyk išgirdau jį kalbantį TV ekrane (irgi) VAGOS knygyne, per radiją irgi negirdėjau ir net žurnalo Istorijos, kuriam, kaip dabar žinau, jis rašė, niekada neskaičiau. Paprastai sakant, iki tol, kol buvo išleista pirmoji jo knyga "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" buvau skaičiusi gal kokius 2 ar 3 A.Užkalnio tekstus Lrytas.lt. Tiesa, dabar paskaitau dažniau.
Kodėl čia dabar reikia tokios ataskaitos? Atsakysiu: todėl, kad kiek man yra tekę apie A.Užkalnio tekstus kalbėtis su draugais ir pažįstamais, man nejučiom susidarydavo įspūdis, tarsi jie jį pažinotų gyvai, nes visi turėdavo apie jį labai aiškią nuomonę ir išsiskirdavo dvi aiškios stovyklos: gerbėjų ir nemėgėjų. Jei dar tiksliau, labai greitai pajusdavau, kad žmogus jau kalba ne apie tekstus, tai, ką A.Užkalnis parašė, bet apie jį patį, apie tai, koks jis yra arogantiškas dundukas arba drąsus šmaikštuolis. "Ai, čia tas iš lietryčio, kuris rašo, kad visi paskaitę palotų" - taip man sakė viena draugė, kai mano rankinėj pamatė "Kelionių istorijas".
Dabar galvoju, kokia vis tik laimė, kad abi A.Užkalnio knygas skaičiau be jokių išankstinių nuostatų. Pvz., pirmoji - Anglija - man buvo beveik nežinomo debiutanto knyga ir viskas. Todėl aš dabar galiu parašyti apie knygą, apie patį tekstą ir jo keliamas emocijas. Nors... o kaip čia dabar atskirti autorių nuo jo teksto? Štai kur klausimas! Ypač A.Užkalnio atveju.
VAGOS vitrina prieš porą savaičių
Norom nenorom jei skaitei abi knygas, norisi pradėti nuo palyginimo, jei Anglija buvo tokia sklandžiai sudėliota proza, tai Kelionių istorijos man sudarė kartais gana padrikos eseistikos su poezijos inkliuzais įspūdį. "Padrikos" šiuo atveju nėra koks nors neigiamas epitetas, tačiau Angliją skaičiau su neblėstančiu susidomėjimu, ėmiausia vieno skyriaus po kito (kelis pirmus perskaičiau knygyne). O Kelionių istorijose buvo tekstų, kurie tikrai užkabino, sužavėjo ir perskaičiau juos vienu atsikvėpimu, bet buvo ir tokių, kuriuos skaičiau kiek striginėdama ir be jokio didelio susižavėjimo.
Ką tik pagalvojau, kad jei yra tokių žmonių, kurie įsigijo A.Užkalnio knygą kaip savotišką gidą po svečias šalis, tai jie galėtų gana stipriai graužtis nagus. Juk knyga yra labiau apie A.Užkalnį, jo keliones, jo emocijas ir įspūdžius ir dabar greitosiomis, neatsivertusi knygos aš net nepamenu, kiek yra tų vadinamųjų praktinių patarimų ir nuorodų tam, kas galbūt susidomės vieta, į kurią keliavo autorius. A, tiesa, viešbustis iš Lost in Translation. Na, taip, ir aš būtinau norėčiau į tą barą, bet taip nusprendžiau pažiūrėjusi filmą. Ir dar gondolos Venecijoje, neverta gailėti pinigų ir tikrai vertėtų jomis paplaukioti, kažkaip panašiai pataria A.Užkalnis - ir šitą dar pamenu.
Skaitydama Kelionių istorijas pati sau diagnozavau, kad kabina ar nekabina kuris nors tekstas, stipriai priklauso nuo to, ar esu buvusi (ar bent jau turiu kokį nors santykį) su vieta, apie kurią pasakojama. Todėl matyt labiausiai man patiko A.Užkalnio tekstai apie Nidą ir apie Veneciją, abu jie labai poetiški ir persmelkti kartais saldokų asmeniškumų, bet man jie patiko ne dėl tos priežasties. O greičiau dėl to, kad lyginau savo emocijas, kurias man kelia tos vietos, su tomis, kurias pagavau tekste, ir radau kažką bendro. Arba, pamenu, skaičiau apie A.Užkalnį ir Niujorką, mano vyras kaip tik buvo ten, aš jam rašiau SMS'ą "hey, ką valgai? skaitau užkalnį, jam patiko niujorko submarinai". Mano vyras man siunčia kažką panašaus į "valgau hambugerius. ai, kam įdomus tas užkalnis". Ok, aš skaitau toliau. Bet tekstas apie Niujorką man irgi patiko, labai ten noriu.
Nesinori atskirai aprašinėti kiekvieno teksto sukeltų įspūdžių, tačiau man A.Užkalnio tekstuose patinka tai, dėl ko jis kai kuriems nepatinka. Dėl asmeniškumų, arogancijos, maivymosi, kartais - radikaliai priešingo požiūrio nei mano. Bet būtent todėl jo tekstai nėra prėski ir juos įdomu skaityti. Aišku, buvo momentų, kai mintyse sau sakiau "pasikėlęs pindukas" ar norėjosi mestelti kokią subuitintą diagnozę iš psichiatrų žodyno.
O A.Užkalnis man kartais nepatinka dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepatinka kai kurie kiti ne Lietuvoje gyvenantys tautiečiai, pamėtantys komentarus į vieną ar kitą portalą. Man darosi gana keista, kai jie įsivaizduoja, jog pabendravę su kokia grupe Londono lietuvių, pamatę tame pačiame Londone ar Dubline iš lėktuvo išlipančią gaują marijampoliečių dermantininėmis striukėmis, o paskui dar paskaitę komentarus po savo tekstais internete, jie jau turi patį tikriausią ir nekintamą tų, likusių Lietuvoje, vaizdą. Ir dabar jau gali lieti visokias bendro pobūdžio ironiškas diagnozes, apibendrinimus, daryti pjūvius ir atodangas.
Situacija kiek keičiasi tokiam autoriui atvažiavus į kokį kaimą toje pačioje gentainių, anot A.Užkalnio, apgyvendintoje Lietuvoje, pristatyti knygos arba viešint Litexpo knygų mugėje - manau, kad tada tie patys gentainiai tampa visai super žmonėmis. Žodžiu, šitas dalykas man keistas ir neperprantamas - įsivaizdavimas, jog "iš toli tikrai geriaus matosi" ir lietuvių, kaip kažkokios visiškai vienalytės genties aprašinėjimas.
Ir pabaigai - dar vienas dalykas, kurie mane ir prajuokino, ir nustebino viename Kelionių istorijų tekste. Niekada niekada niekada (tikrai niekada) gyvenime nepagalvočiau, jog žmogus, kuris vertina kvapus ir kvepalus, juos galėtų uostyti, vertinti ir pirkti oro uostų parduotuvėse. A.Užkalnis tą daro. Ko gero, tai paskutinė vieta, kur aš tą daryčiau. Na, bet aš juk nesu kvapų ekspertė.
Gero savaitgalio, manęs laukia ežerai, tad - iki pirmadienio!
Reader Comments (15)
Kas blogai su kvepalais is orouostu? As visa kosmetika dazniausia perku orouostuose, bo visada turiu marias laiko (visada bijau paveluoti, todel atvaziuoju per anksti), viska tris kartus isbandyti ir isuostyti....:)
Man Uzkalnis rules, vien del, kad nevynioja zodziu i vata, raso su jumoru. Yra toks amerikonu rasytojas Sedaris, anas irgi sugeba rasyti taip, kad perskaitai ir gali kitiems anekdotus pasakoti. Gal kada Uzkalnis irgi taps toks pats populiarus kaip Sedaris. Labai jam to linkiu! O Cekuolio knyga labai nusivyliau, turbut del rasymo stiliaus, nors temos gana idomios.
Aš irgi nesupratau, kodėl užkliuvo oro uostų kvepalinės :) Nesvarbu.
Dėl A. Užkalnio. Esu baisi jo gerbėja. Mėgstu jo tekstus, rašymo stilių, kasdienius įspūdžius FB. Tačiau, manau, kad "Kelionių istorijų" leisti gal nereikėjo... Ten sudėti tekstai man nelabai tinka knygos žanrui. Dalis jų nėra ilgaamžiai, tinkami skaityti čia ir dabar, taigi ir būčiau juos palikusi žuranlų puslapiams, blogui ir interneto portalams.
Knyga apie Angliją, beje, patiko. Laukiu antrosios. O dar labiau apie Japoniją.
Užkliuvo turbūt tuom, kad tikrai geri kvepalai (o ne štampovkės), neperkami oro uostuose, geri kvepalai perkami kvepalų parduotuvėlėse, kur jie gaminami ir maišomi, kur nusimanantys apie kvepalus žmonės padeda tau išsirinkti kvepalus pagal charakterį ir patinkančius dalykus.
Esencijas "parduotuvėlių" kvepalams ir masiniams kvepalams ("štampovkėms") kuria tie patys specialistai tose pačiose laboratorijose. Parduotuvėlėse ne kuria kvapą, o esencijos aliejų maišo su tirpikliu (etilo alkoholiu).
Mažoje parduotuvėje, manau, tikrai gali patarti daugiau, nei didelėje oro uosto parduotuvėje - tiems, kam reikia tų patarimų. Kiti tais dalykais domisi savarankiškai, skaito enciklopedijose ir forumuose ir jiems nereikia nieko, tik galimybės pasipurkšti.
Dideli oro uostai (žinoma, ne Vilniaus dydžio Duty Free) dėl intensyvių apyvartų gali sau leisti didesnę įvairovę ir nišinius, ribotų apimčių variantus; daugumas jų turi kitokius skirstymo kanalus, nei normalūs mažmeniniai tinklai - Europoje ir šiaurės Amerikoje visų oro uostaų Duty Free parduotuvėms tiekia trys pagrindiniai tiekėjai, nepriklausomai nuo šalies.
Jerevano oro uoste prieš kelis metus pirkau Aigner In Leather - visoje Europoje perkamas tik iš internetinių specialistų. Tokijo oro uosto 2 Terminalo Duty Free stabiliai, kelerius metus, kamputyje stovėjo Luciano Soprani Uomo (2003) - itin retas, randamas tik keliose parduotuvėse Amerikoje ir Italijoje. Aramis New West, daugelio labai mėgtas ir beviltiškai dingęs, kaip ir Havana, kol nebuvo vėl paleistas retro programoje, buvo Seulo oro uoste. Belgrado oro uoste pirkau už fantastiškai gerą kainą Aramis Tuscani, kuris (kaip ir pvz Chanel produktai, vakarų Europoje beveik nebūna nukainuojami niekur ir niekada) - pirkau ne dėl retumo, o todėl, kad gaila būtų už tiek nepirkti.
Net tokios banalios ir prieinamos vietos, kaip Frankfurtas ir Miunchenas, turi apsčiai kitur mažai prieinamų rūšių - iš žinomų gamintojų, bet labai mažais kiekiais gaminamų 1970-1980 m. sukurtų kvapų.
Atsiprašau, turėjo būti "Aramis Tuscany"
Gerai, ponas Užkalni, ačiū, dabar jau žinom kokie Jūsų mėgstamiausi kvapai....
Man atrodo tikri maisomi kvepalai is alieju nera prienami daugumai zmoniu, nes del aliejaus esenciju kainos, kvepalai yra paprasciausiai neiperkami. O visos kitos parduotuves ar tai bebutu Sarma, ar Kristiana, ar Creme de la Creme pardavineja ta pacia taip cia pavadinta "stampovke". Gal ' Creme de la Creme" ir skelbiasi pardavinejanti kazka nepardavinejamo kitur, bet tai tik marketingas. Pvz. Vichy savo kosmetika pardavineja tik vaistinese, nors gamintojas tas pats L'Orealis.
Siaip nezinau, nei vienos parduotuves, kurioje butu maisomi kvepalai, na maciau Egipte, kur esencijas pardavineja, ir vietoj aliejus maiso, bet man atrodo kvepalu kurejai parduotuvese tikrai nestovi ir siaip manau, kad tai gana sudetinga profesija pvz. Jean-Claude Ellena, kuris dabar dirba Hermes ir yra sugalvojes Eau Parfumee au The Vert (Bvlgari), kuris pardavinejamas visur. O del profesionalaus patarimo parduotuvese... Tai tik pardavejos, kurios pataria, taip kaip joms liepia patarti. Patinka stiprus kvapai, imk Poison, patinka klasikiniai kvapai ir dirbti banke imk Chanel...:)
Le Labo perfumes maiso kveplaus parduotuveje ( bent jau NYC). Amsterdame Skins parduotoveje yra ju skyrius, bet nezinau ar ten taip pat maiso ar ne...
Le Labo yra tas pats, kas picerijoje pasidaryti pica paciam: Desimt kvapu is kuriu issirenki viena, ir kuris sumaisomas su alchoholiu, bet baze lygiai ta pati visiems, pardavejas paprasciausiai sumaiso pagal tam tikrai forumule kvapus. Uz tai uzraso ant buteliuko tai ka nori...:) personal mesage. uz tai ir kaina atitinkama...:) Ir tinginiai gali nusipirkti online, tai gi tiek asmeniskumo, uz 170 euru....:)
Žinau, kad mamos šiais laikais visiems kelia pavydą ir pasibjaurėjimą, bet vis tiek pasisakysiu. Ne apie pašalpas, o apie kvepalus :)) Kol neturėjau vaikų, kvepalai buvo viena iš mano stichijų - domėjausi, uosčiau orouostuose, pirkausi ir kvepinausi visomis progomis. Nėštumo metu, kai uoslė sujautrėjo jei ne iki laukinio žvėries, tai bent iki šuns lygio tikrai, užuodžiau visą savo mėgstamiausių kvepalų sudėtį atskirais cheminiais elementais ir supratau, kokia nereali tai yra šlykštynė. Galvojau, kad praeis kartu su nėštumu, bet ne - iki šiol negaliu pakęsti prisikvepinusių personų, o savo kvepalų kolekciją išdalinau ne tokios jautrios uoslės savininkėms.
Bergemote, galetum dirbti kvepalu kureja su tokia uosle...:) Siaip Japonijoje zmones kvepalai uzima vos kelis procentus sumos isleidziamos visokiai kosmetika (JAV, palyginimui 30%). Pas juos, zmogus jei prausiasi, tai kvepia tuo kuo turi kvepeti - svara, bet jei kvepinasi, tai vadinasi kazka slepia...:) Anksciau kvepindavosi tik prostitutes, aisku laikai keiciasi, bet kvepalu japonai naudoja daug maziau, nei europieciai ar amerikonai. Man kvepalai patinka, dazniausiai perku nauja, kai beveik baiginejasi senas. Tuos senus kartais pauostau, prisiminimams - va vienus pirkau kartu su mama Paryziuje (pirma karta dviese atostogavom)... Smagiau nei nuotraukos...:)
oho, kaip įdomiai diskusija nukrypo - ne apie Užkalnio knygą, bet apie kvepalus, jaučiuosi tarsi netyčinė provokatorė :) Iš tiesų ta savo replika nieko įmantraus ir sukto nenorėjau parašyti. Visų pirmą, oro uostas man nėra ta vieta, kur aš mėgčiau ką nors pirkti. Na nebent kokį žurnalą ar saldėsį, ypač jei nebūnu spėjusi kelionės metu jų nupirkti. Beveik viską, iššskyrus kvepalus, aš stengiuosi pirkti racionaliai pasverdama (ir dažniausiai pastaruoju metu - pirkinio atsisakau). O kvepalai man siejasi ne su racionalumu, o su jausmais, nežinau, galbūt stipriai tai sureikšminu, bet taip jau yra. Žodžiu, oro uostas netinka ir viskas. Kita vertus, pripažįstu Andriaus argumentą - jei kurių nors beveik trofėjinių kvepalų negali rasti beveik niekur kitur, tik oro uoste, na tada gal... kodėl gi ne.
Maman, nuvaziuok i nyc , nueik i la labo ten ir tau padarys kvepalus ne is standartiniu buteliuku, bet asmeniskai... Nepamirsk kreditines su geru limitu, nes mokesi, ne maziau kaip 800 usd....+ konsultacija... Tai zinoma nera reklamuojama... Nes kaip kam uztenka ir picu:)
Visai gali bûti, kad tiesiog skiriasi oro uostai, bet musu su Jurga kelioniu oro uostuose niekada neradome nieko, ka randame creme de la creme arba kokioj kitoj uzsienio parduotuvelej.
Arturai, tai apie ka as sneku, didziajai daugumai tokie dalykai nera prieinami. Nesu tokia snobe, kad mokeciau uz kvepalu buteliuka 800+ bet kokiu pinigu mokeciau, nei turiu tokiu limitu. O kuo dabar uzkliuvo picos?