Nijolė Adomonytė žodžių į vatą nesuvyniojo
Pirmadienis, Liepos 19, 2010 at 09:08PM 
Nežinau, galbūt man visai nelimpa vasariškos moteriškų žurnalų temos, bet tiek, kiek jų šią vasarą pirkau, gana stipriai nuvylė.
Tačiau vienas vienintelis rugpjūčio "Laimos" tekstas mane vertė ir šypsotis ir pritariamai linksėti galva. Nijolė Adomonytė (aplankiusi ne vieną mados savaitę, autoritetą turintį ir žodžius puikiai dėliojanti žurnalistė, kurią Sandra Straukaitė ir Renata Mikailionytė viename pokalbyje prieš kelis metus pavadino vienu iš trijų žmonių Lietuvoje, galinčių ir sugebančių rašyti apie madą) pagaliau parašė, ką mano apie kai kurių lietuvos dizainerių pasipūtimą ir tuštybę, kuri elementariai erzina savo darbą dirbančius ir neketinančius tik pagyras suokti žurnalistus.
Štai tik paskutintysis gabalas iš teksto, pavadinto "Kam ko reikia" ("Laima", 40-41 psl.), negaliu susilaikyti nepacitavusi:
<…>
Prieš porą metų Gintarė Albrechtaitė kalbino Juozą Statkevičių ir prirašė pusę žurnalo apie tai, kaip jis guldo ant menčių pasaulį. Vėliau ji sumanė albumą "Lietuvos mada" ir, žinoma, nepamiršo maestro. Pusmetį ar ilgiau Statkevičius vaikė žurnalistę, kėlė neįmanomų reikalavimų, į jokius kompromisus nesileido: pageidavo tapti knygos dominante, kad net kūdikiui būtų aišku, jog visi kiti - kilbukų kompanija. Albumo sudarytojams teko su juo atsisveikinti. Juozas, nesitikėjęs tokio finalo, istoriją apvertė aukštyn kojomis, išsityčiojo iš kolegų ir nuostabų leidinį išvadino šūdo gabalu. Dabar jis tautos kankinys, o knygos autorė jaučiasi kaip Interpolo ieškoma nusikaltėlė.
Sakysim, Juozui daug kas atleistina; tai aukšto lygio profesionalas, kurio talentas liks, net kai nusigręš paskutinis žurnalistas. Tačiau yra žmonių, kurie be spaudos niekam nebūtų įdomūs. Bet ir tokie kartais kanda ranką, iš kurios valgo.
Tipiškas pavyzdys - vietos Ostapas Benderis Aleksandras Pogrebnojus, daug metų besivadinantis dizaineriu ir dueto "A&V" kvietimuose pirma rašantis savo pavardę, tik paskui Vidos Simanavičiūtės, nors, kalbama, kad ji tikroji ir vienintelė kolekcijų autorė. Bet kam rūpi, ar Aleksandras pasiūtų bent guma sutraukiamas kelnes, jei jis verda, kepa, mitriai naudojasi "Electrolux" siurbliu ir rašo eiles, nuo kurių Sigitui Parulskiui kyla noras ką nors pasmaugti. O laisvalaikiu vyras postringauja, kad "mada - tai neapčiuopiamas rūkas", piktinasi, kad joje daug apsimetėlių ir visai nėra ekspertų. Taip pat deda nemažai pastangų, kad fotografai nekęstų "A&V" šou (tų, tamsoje), o žurnalistai baidytųsi šio ženklo.
Kolegė, prieš daugelį metų dariusi interviu su Aleksandru, prisimena tai kaip košmarą: ligi šiol, pamačiusi skustą pakaušį, metasi į kitą gatvės pusę ir nieko nenori girdėti apie "A&V" kolekcijas. Antra kolegė, užgrūdinta populiaraus savaitraščio atstovė, ištvėrė porą kartų su Aleksandru. Ir prisiekė, kad trečio karto - nebus: nebevaikšto, neberašo. Man pačiai teko išklausyti ilgą jo monologą apie tai, koks mėšlas mano profesijos sesės ir broliai. Nors anuomet Pogrebnojus truoutį persistengė: interviu taip ir nebuvo išspausdintas, o "A&V" duetas ilgam pateko į juoduosius žurnalo sąrašus.
Yra žmonių, kurie nesuvokia, kad leidinys ras kitų herojų, o tiražas tikrai nekris, jei dizaineris baus žurnalistą ir nekvies jo į savo šou. Kad dizaineris nepasidarys nei reikšmingesnis, nei geidžiamesnis, jei jis vieną dieną šypsosis, kitą - nesisveikins, valandą vėluos į pasimatymą ar, pažadėjęs interviu, mėnesį nekels ragelio. Iš tiesų, viskas paprasta kaip dukart du. Nori būti žinomas? Tada gerbk žmogų, kuris tau padeda. Nenori - viso gero.
(paveikslėlis iš ŽLG tinklapio)
Reader Comments (17)
man tai tikrai neskamba profesionaliai... Labiau gal tinklaraščiui, o ne žurnalui tinkantis straipsnis
puikus textas, butinai nusipirksiu zurnala viska paskaityt. patinka, kad bent kazkas pagaliau garsiai pasake, jog karalius nuogas.
Viskas gerai -- kaip tik taip ir turi būti reiškiama objektyvi, pagrįsta nuomonė. Kadangi autoritetingų žmonių mažai, vieni yra kitų pažįstami, dauguma linkusi prisitaikyti ir nutylėti, dėl to Lietuvoj ta žurnalistika labai prėska, o kritika retai verta dėmesio. Juk pas mus asmeniniai ir darbiniai santykiai visai sumišę...
Jei tokių žmonių kaip Adomonytė būtų daugiau, visiems nuo to būtų geriau: būtume labiau išprusę ir nepriklausomi nuo kitų nuomonės.
Adomonyte Uzkalnio alter ego....:) Anas galetu tokia pacia tirada parasyti ka mano apie mada rasancius zurnalistus..:)))
Jooo... dabar teks būtinai nusipirkti "Laimą". Ech, kiekvienas žurnalistas susidūręs su mados ar pramogų pasaulio atstovais turėtų pritarti straipsniui kone 100 proc. Tikra tiesa, talentų labai nedaug - ir tie patys dažniausiai būna maloniai bendraujantys, kuklūs žmonės. Deja likusioji dauguma - tik dideli muilo burbulai. Ir dėl kritikos absoliuti teisybė. Pabandyk bent ką pakritikuoti, tai būsi įtrauktas į juoduosius sąrašus ir išbrauktas iš to pasaulio toleruojamų personų....
Patiko ! Apskritai patinka taip plunksną valdantys rašytojai.
Labai labai įdomus, profesionalus straipsnis :) Patiko ir sužavėjo žurnalistės drąsa ir minčių išreiškimas.
Na aš gal taip nerašyčiau. Truputėlį vietomis atrodo, kad žurnalistė tiesiog pikta ant dizainerio iš kurio nepavyko gauti interviu... Nors į šito tinklaraščio elektroninę ausį galiu tyliai pasakyti, kad kai kurių mūsų dizinerių darbai manęs tikrai nežavi. "ex Žilėnienė" - nuobodu ir primena supermamų kūrinius; Straukaitė - konceptualu, bet nedėvima, A&V - nothing new...Statkevičius - man atrodo jis bankrutuoja, todėl ir medžiagos labai pigios...Piekautaitė? OK ji galėtų gauti pora kreditų, bet pažvelgus į keletą jos darbų norisi pasakyti "so armani" ...Dargi, nepriimkit mano nuomonės rimtai, tiesiog aš neprofesionalė ir madą vertinu gražu arba ne.
Tačiau grįžtant prie mados žurnalistikos...išpeikti dizainerį kaip žmogų - manau reikia šaukšto cinizmo. Sukritikuoti dizinerio kolekciją - drąsos ir profesionalumo.
Labai geras straipsnis, vakar vakare kaip tik skaičiau gavusi naują Laimos numerį tai šypsena dar ir šiandien visai dienai liko veide:)
nu jau, kurgi cia adomonytes kaip zurnalistes profesionalumas jums matosi? kritikuoja taip, kaip kritikuotu koks zurnaliuga rasydamas "Klubui". Stai, "profesionalumo" pavyzdys - "...Aleksandras Pogrebnojus, daug metų besivadinantis dizaineriu ir dueto "A&V" kvietimuose pirma rašantis savo pavardę, tik paskui Vidos Simanavičiūtės, nors, kalbama, kad ji tikroji ir vienintelė kolekcijų autorė. " ar cia kam nors panasu i zurnalistika? turgaus pletkai netgi be saltinio...Beje, noreciau nuo saves pridurti, jog zmones niekada nebega nuo rimtu, interviu neiskraipanciu ir pigaus populiarumo straipsnio neatitinkanciomis antrastemis siekianciu zurnalistu, jie bega nuo tokiu, kurie straipsniuose raso va tokias ka tik mano cituotas "tiesas" ir susireiksmina taip, jog straipnyje per zurnalista nebesimato herojaus. Sitai zurnalistei gyvenime ne tik kad nekelciau ragelio, bet ir pacituociau jos "isminti" - gerbk žmogų, kuris tau padeda. Nenori - viso gero.
puikus straipsnis, ačiū lengviem daiktam už paviešinimą, būtinai pirksiu Laima, galų gale nevyniojama į vatą dalykų bijant, kad kitą kartą garbus žvaigždė nebeduos interviu...tie kas kritikuoja Adamonyte,ir jos stilių turėtų paskaityti ne tik vietinę LT spaudą, bet ir užsienio leidinius mados, gyvenimo būdo ir žvaigdžių temomis, aiškų Lietuva maža šalis ir visi vieni kitus pažįsta, bet tai nereiškia, kad žurnalistas negali išsakyti savo nuomonės...nežinau ar iš tikrųjų Pogrebnojus rašo savo pavardę pirmiau už Vidos Simanavičiūtės, bet ar tai ne šį tą pasakatis dalykas, ir kodėl žurnalistas negali susidaryti ir išsakyti savo nuomonės šituo pavardės rašyto atveju? manau kad žurnalistai yra mažiausiai susireikšminę šitoje situacijoje....Beje UK spaudoje, prieš straipsnį yra paryškintai parašyta autoriaus pavardė, o ne žvaigždės kurią jis kalbina....taip kad you go girl NIjole Adamonytė!!!
Kadangi čia mane paminėjo ir dar geri žmonės (pavardžių neminėsim) atkreipė mano dėmesį, tai manau štai ką. Įdomu, kad daugelis užkibo būtent ant tono ir registro: vieniems būtent jis patinka, kitiems būtent jis yra atgrasus. Ne turinys, o būtent tonas. O man štai atrodo, kad tonas yra puikiai tinkamas žanrui. Viešos figūros gali būti skalbiamos ir vadinamos, kaip ant seilės užeina, o jei dar kuri pradeda verkšlenti, kaip Pareigytė anuomet, tai labai sveika ir gerai, kai dar gauna antrą porciją.
Nieko bendra tai neturi nei su žurnalistine etika (kurios reikalauja žmonės, tas "taisykles" patys išsigalvoję iš savo galvos, tūnančios po megzta davatkos berete) nei su kažkokiu "objektyvumu", kurio kažkodėl reikalaujama tokiuose straipsniuose. Kuo daugiau sakančių savo subjektyvią, nepamatuotą, neargumentuotą, nuo bačkos šaukiančią, įžeidžiančią nuomonę, tuo geriau.
Nes žodžio laisvė - tai ir laisvė įžeidinėti ir kandžiotis, o įžeidinėjimo ir kandžiojimosi prasmė ir vertybė būtent tame ir yra, kad tai galima daryti, nieko neatsiklausiant ir nepasiteisinant, kam to reikia ar kas tai leido.
Andriau, didesnės nesąmonės kokią parašėte Jūs nesu skaičiusi...Būkit geras, prieš vartodamas tokią svarbią kiekvienam žurnalistui sąvoką kaip "žodžio laisvė" pabandykite, bet jau google paieškoti kas tai iš tiesų yra.
Eli, kviečiu paskaityti turint laiko ir noro kitų mano rašymų, esu tikras, rasite ne mažiau skandalizuojančių pareiškimų. Daugelis jų tyčia rašyta zanudnoms pamokslaujančioms moralistėms, siekiant pakelti jų arterinį kraujo spaudimą, ŠSD dažnį, sutankinti kvėpavimą ir pravarinėti apsnūdusį kraują. Nieko nėra malonesnio, negu kai man pradeda aiškinti apie žurnalistiką ir "kas tai iš tikrųjų yra". Tęskite, įdėmiai klausome.
Jurga, su visa pagarba tamstai, man tai visai nepatiko, nes žvaigždžių sužvaigždėjimas yra viena, o žurnalistų sužvaigždėjimas tai jau yra blogis. Elementaru yra piktintis žvaigždžių sužvaigždėjimu, arogantiškumu ir pan. - bet būkim biedni, bet teisingi - juk jie tokie tik dėl žurnalistų ;)
O va frazė "ir vistiek kanda į juos maitinančią ranką" man visai neskani, nes taip neva bandoma pasakyti - na, soružis, neparašys apie tave niekas tai tu ir pšš.. Kitą vertus betkurioje profesijoje rasime "skriaudžiamųjų" :)
Ištikro šnekant apie rašymo kultūrą ir temų kultūrą, Lietuvos žurnalistų rėmai yra gan laisvoki. Pažvelkime į Pauliaus Jurkevičiaus arba Kristinos Sabaliauskaitės rašinius, kaip žinom jie rašo iš Italijos ir JK - mažiausias straipsnelis kaip avietė ant maskarponės sūrelio: viskas elegantiškai lengva, subtiliai žiauru ir paprastai skoninga. Kad ir paskutinis P. Jurkevičiaus pasisakymas apie Cosa Nostra (Mūsų reikalą).
O man nepatiko kad jau labai daug "mano kolege... ana kolege ir dar viena kolege..." kazkaip primena tuos pasakojimus "mano drauges puseseres vyro tetos dedes dukra pasakojo...." :D ir manau kad ir taip visiems aisku kad dzozefas yra uch, nosi aukstyn pakeles, bet turi ko ja kelt, nors pvz atsivertus kokiu 5-6 metu senumo vouga ar oficieli tai galima sutikti dabartines jo kolekcijos variantu, tik va po kitu dizaineriu pavardem... ir visi zino kad zurnalistai yra zurnalistai.... jie duona valgo rasydami. o mes skaitom. :) bet vistiek nusipirksiu Laima :)
Skaiciau tą straipsnį ir džiaugiausi, kad pagaliau PAGALIAU kažkas atvirai tiesą į spaudą pasakė. Bet čia turbūt reikia dėkot ir žurnalo redaktorei, kad praleido. Net prie geriausių norų kartais ne viskas nuo žurnalisto priklauso :)