Lengvas hobis ir sunkus darbas
Penktadienis, Kovo 5, 2010 at 11:04PM Sako, susirask mėgstamą darbą ir nebereikės dirbti visą gyvenimą. Tačiau aš manau, kad kokį nuostabų darbą bedirbtum, kiekvienas išgyvena akimirkų, kai totaliai suabejoja viso to, ką daro prasme. Jei sakysit, kad jums taip nė karto nebuvo, aš gal ir patikėsiu, bet nustebsiu.
Lenkiu čia ne prie to, kad man būtų nusibodęs mano dirbamas darbas, o prie to, kad nemažai yra žmonių, maloniai sau kuriančių laisvalaikiu kokius nors mažus daiktus/kepančių pyragus etc. ir retsykiai pagalvojančių "kaip būtų gerai iš šitos smulkios kūrybos pragyventi ir būti pačiam sau valdovu".
Noriu pristatyti jums jau gan seniai mano skaitytą ir niekaip dar nepamirštą tekstą iš NYTimes apie žmones, pardavinėjančius savo rankdarbius Etsy ir iš to gyvenančius. Iš tiesų šis tekstas šiek tiek spūsteli pakilias mintis prie žemės. Juk viena yra megzti šalikus draugams ir svajoti atidaryti personalinį šalikų mezgimo fabriką ir visai kas kita jau megzti šalikus kasdien, rūpintis įdomiu jų pristatymu kad ir tame pačiame Etsy, šiek tiek nuogąstauti ar pirkėjas bus patenkintas, galų gale, nuolat kūrybinti kažką naujo taip toliau ir panašiai.
(nuotr iš NYTimes)
Apie tai straipsnyje kalba ir LD mano jau kadaise minėta Yokoo Gibran, atsisakiusi samdomos darbuotojos duonos ir dabar tik mezganti bei parduodanti stambių gabaritų išties originalius aksesuarus.
"I have to wake up around 8, get coffee or tea, and knit for hours and hours and hours and hours,” said Ms. Gibran, who leveraged the exposure she got on the site to forge a deal with Urban Outfitters. “I’m like an old lady in a chair, catching up on podcasts, watching old Hitchcock shows. I will do it for 13 hours a day.” And even after all those hours knitting, she is constantly sketching new designs or trading e-mail messages with 50 or more customers a day. “Etsy saved my life,” Ms. Gibran said. But, she added, “this is the hardest job I’ve ever had.”
Reader Comments (15)
koks salikas................wow...:)
suuuuper! noriu ir as tokio saliko.......:)
Nebarstyk druskos ant žaizdos... Dažnai girdžiu kalbas, kaip puiku, kai darbas ir hobi viename, tai jokio darbo nebelieka...Lieka. Darbas. O hobio ne. Nes hobis - laisvė rinktis, ką nori daryti. O darbas - tai, ko reikia, kad išgyventum, uždirbtum. Ir ne tiek laiko, kiek norėtum tam skirti, o tiek, kiek reikia. Viena žymi švedų dizainerė, mezganti įspūdingas skulptūriškas sukneles, paklausta, ar mezga sau, atsakė - atspėkit ką iš pirmo karto - ne, ji tam nebeturi laiko.Dar nė metai nepraėjo, kai turiu parduotuvę, o jau pagaunu save retkarčiais pasvajojant, kad kai jos nebeturėsiu, galėsiu (jei dar galėsiu:))megzti ką noriu, kam noriu ir iš kokių noriu siūlų. Veju tas mintis šalin ir džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar, bet šis postas tiek daug minčių sukėlė. Tikrai negaliu vienprasmiškai pasakyti, kad geriau darbas sau, o hobis sau, bet ne viskas taip paprasta. Ir viskas turi savo kainą - čia tiems, kurie apie tai svajoja ar kalba:)
Aš manau, kad hobis todėl ir hobis, kad tai ne darbas. Pilnai sutinku su Sonata, kad iš hobio susikūrus darbą, hobio nebelieka. Aš baisiai mėgstu kepti, ir sau, ir kitiems, bet kai kas nors manęs klausia, ar nenoriu savo kepyklėlės, sakau, kad bijau, jog ją turėdama, pradėsiu nekęsti kepimo. Juk tada tikrai negalėsiu nuolat bandyti naujų receptų, niurkytis valandų valandas su kokia ypatinga mieline tešla, bus konvejeris, "einami" gaminiai ir pan. Užtat ir dirbu "normalų" darbą, o laisvalaikiu (kurio, beje, neliktų imantis savos veiklos) kepu ir mezgu ką noriu, kada noriu ir kam noriu.
Matyt, ar pomegis liks pomegiu, o gal pomegis taps darbu priklauso nuo to, kaip stipriai nori buti pats sau seimininku. Pries metus nusprendziau dirbti sau ir, aisku, nuspredziau daryti tai, ka labiausiai megstu. Kol kas nenusibodo. Net priesingai - kai dirbu, esu laimingiausias zmogus pasaulyje ir kuo ilgiau tai darau, tuo labiau atrodo, kad jokio kito darbo niekada ir nedirbau. Taip, pailgeja darbo valandos, nuolat suki galva, kaip padaryti geriau ir t.t., bet vidinis pasitenkinimas, jausmas, kad eini i prieki - tai neikainojama.
ar hobis virsta tik darbu- priklauso tik nuo poziurio i pinigus :)
As pries 5 metus meciau darba imonej, tam kad galeciau dirbti sau, uzsiimti tuo kas patinka. Be abejo tai patampa darbu, bet niekada nesigailejau tokio pelgio ir zinau kad niekada negalesiu dirbti kitiems. Nors dirbu daugiau valandu, ir atostogu beveik neturiu, bet visada galiu viska planuotis ir dziaugtis kiekviena diena. Neliko jokiu nelaukiamu pirmadieniu ir pan. Per daug galimybiu kai dirbi sau ir gali kurti tuos planus atsakydamas tik pats sau.
Ausryte, Jurgi, o tai gal galit trumpam papasakoti, ka dabar dirbat? Tikrai smalsu :)
Ale tas salikas kainuoja 150 dolaru, ten dar krepsiai - mirtis alyvose... Nuostabus... Oi kratysiu pinigine....:) Saliko, tai gal dabar nereikia, pasiliksiu rudeniui, bet krepsio....mmm...:)
o hobis-darbas... Ka as zinau, manau, kad kiekvienas darbas turi kazkiek patikti (nebutinai buti hobiu), nes didesne dienos dali praleidziame darbe... Tai jei darbas patinka, tai gal jis truputi ir hobis... Jei namie skaitai, domiesi, savo profesijos naujovemis, tai jau manau, kad siek tiek hobis... Hobis, gi nebutinai kazka megzti, ar lipdyti... Man atrodo, svarbiausia, kad ta ar ana darydamas gerai jaustumeisi. Jei jautiesi gerai megzdamas, bet neturi is ko pavalgyti irgi negerai. Jei dirbti neidomu darba, uzdirbi pinigus, bet nesijauti laimingas irgi negerai... Idealiame pasaulyje viskas turetu buti suderinta, bet idealu pasaulis ne visada egzistuoja...
kai hobis tampa darbu, tenka ieskotis naujo hobio (mano atvejis) :)
Jolita, o tam lieka laiko?..Man paprastam gyvenimui (pvz., pažiūrėt vaiko pažymių knygelę, batų nusipirkimui, jau nekalbant apie kiną ar teatrą) jo nelabai belieka...
Maman manau visai tiksliai apibudino "darbas-hobis" santyki. Galbut mano situacijai netiktu apibudinimas "hobis". Tiesiog uzsiemimas, kuris labai patinka ir neatsibosta. Nuo jo fiziskai pavargsti, bet vidus kuo toliau tik labiau dziaugias. Galiausiai nesvarbu kokia profesija, svarbu ar ji patinka ir kaip gali ja pakreipti kad butu idomi.
As darbuojuos kurybineje srityje, susijusia daugiausiai su spauda, bet per spauda apima daug skirtingu kulturiniu industriju. Darbas su menininkais, galerijomis, kuratoriais, mada ir idomiais zmonemis. Siuo metu gyvenu viename vakaru Europos miestu, bet va susigalvojau kad grizes i Vilniu pradesiu ir savo versla, ir tai nereiskia jog uzsirisiu kaklaraisti, tiesiog tas verslas bus nauja kryptis, tasa, to ka darau dabar.
Siaip ar taip, nenoriu per daug detalizuotis amseniskai, dziaugiuosi jog mano darbas siais laikais nereikalauja buti kazkokioje vienoje vietoje, galiu leisti sau buti vis kitoje vietoje islaikydamas tuos pacius darbinius santykius.
Trumpai: mano darbas nera toks hobis kaip toki dazniausiai suprantame (pvz.: mezgimas, maisto gaminimas), tiesiog man jis taip patinka jog nejauciu jog dirbu, ta prasme kaip jauciau dirbdamas imonese.
Jurgi tau yra flow...:)
Aš taip pat savo hobi paverčiau darbu ir šiuo metu gyvenu iš Etsy.com bei panašiose parduotuvėlese parduodamų ranko darbo gaminių. Darbo daug, daugiau nei anuomet, kai buvau samdoma darbuotoja, poilsiui tikrai lieka mažai laiko.
Ar man tai patinka? Taip taip taip, patinka labai labai, užsiimu šituo jau trejus metus ir nežadu trauktis, tiesa, nežinau, ar žadu savo veiklą plėsti, nežinau ar jau pribrendau samdyti žmones, gaminti daugiau, mat šituo atveju aš jau turiu būti atsakinga ir už kitus žmones, duoti jiems darbo ir garantuoti užmokestį.... hmmm. baisu vienok, viena yra pačiai gyventi iš savo hobio, visai kas kitą savo hobiu garantuoti pajamas kitiems...
o Yokoo Gibran ,žinoma, fantastiška, ji viena iš įdomiausių Etsyje, kur daug gerio, bet daug ir hmmm.. kaip čia įvelniau pasakyti... negėrio :)
Beja Etsyje šiuo metu ruošiamasi Europos dienoms, Berlyne nuo balandžio 1 d. vyks paroda "DIY Fashion from Etsy Artists", į ją atrinkti iš lietuvaičių darbai :)
Perskaičius straipsnį susidariau įspūdį, kad jei tavo rankdarbiai tampa populiarūs ir užsakymai plaukia, tuomet ir pelnas yra. Bet jei dirbi 24 h per para, kad suspėtum, tai ar ne pats sau šeimininkas?? jei rankdarbiaudamas neuždirbi pakankamai, kad pragyventum, tai manau neverta tuo ir užsiimti, o jei bandai užsidirbti milijoną, o dirbi vienas tai žinoma toks darbas ne džiaugsmas. Tuomet arba samdaisi pagalbininkų arba mažini klientų skaičių (nors tai nelabai protinga) Bet pinigai, aišku, žmogų į kapus nuvarys :)) Geras įrašas, geras straipsnis, sukėlė apmąstymų, ačiū ;)