Įspūdis: "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos"
Pirmadienis, Kovo 15, 2010 at 12:03PM 
Kai dar buvau studentė ir penktadieniais popiet Akademinėje knygoje pirkdavau Šiaurės Atėnus, didelis tos dienos džiaugsmas būdavo rasti pirmame puslapyje G.Radvilavičiūtės arba Gintaro Beresnevičiaus esė. Tiesa, tuomet dar tikėjau, kad jei Laimantas Jonušys parašys, kad kokia nors knyga yra gera, tai taip būtinai ir bus. Ant šių trijų vardų man tada laikėsi ir ŠA.
Bet tai buvo prieš 6-7 metus. G.Beresnevičiaus jau nebėra, o G.Radvilavičiūtė sėkmingai teberašo. Naujausia jos esė rinktinė - "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (Baltos lankos, 2010, 228 psl.)
Kai lyginu, kaip pasikeitė mano anuometinis ir dabartinis jos kūrybos vertinimas, pirmiausiai atrandu, jog tada galvojau, kad visi jos tekstai parašyti labai spontaniškai, stichiškai, tiesiog viens-du-trys, tarsi iš pakampių sugraibstant buities gabaliukus, įspūdžius, pokalbių nuotrupas, kaimynų šūktelėjimus ir viską sukabinus tuo metu autorę apėmusiomis emocijomis.
Dabar jau manau, kad jos tekstai suregzti kaip labai tiksli struktūra, apie krepšinį sako "labai gražiai sužaista". Nors pasakotoja knygoje kelis kartus mini nubėgusią savo pėdkelnių "akį", G.Radvilavičiūtės tekstų struktūroje jokios "akys" nenubėga. Ji meistriškai, turėdama savo žaidimo strategiją suvaldo žodžių srautą ir puikiai kuria ironiškai-melancholišką nuotaiką.
Nežinau, ar tik man vienai taip nutinka, tačiau skaitant G.Radvilavičiūtės esė (o ypač kelias dienas paeiliui) ima kamuoti tokie keisti sindromai... Kokie? Pavyzdžiui, šįkart skaičiau Radvilavičiūtę ir įsivaizdavau, kaip mano šlaunyse atakai jau ruošiasi kol kas dar pasislėpęs celiulitas (celiulitą aš visada įsivaizduoju kaip kokias kirnvarpas), tyliai sau bandžiau paskaičiuoti, kas dažniau mane rytais pabučiuoja - vyras ar katinas, nesyk pagalvojau, kad savo vaiką norėčiau užkonservuoti pieninių dantų kritimo etape, o ne tada, kai ji gers vakarais sidrą kokiuose parkeliuose (gal taip ir nebus, kas čia dabar žino...). Dar pradedu galvoti, kad man jau, matyt, nelemta išmokti vaikščioti aukšakulniais. Taip pat pradedu įtarti, kad jei su dabartiniu vyru staiga imtų nebesisekti susikalbėti, kokie nors pašaliniai įsimylėjimai būtų itin sunkiai įmanomi - bijau, kad pritrūkčiau motyvacijos, polėkio ir laisvo laiko.
Iš tiesų kamavo ir daugiau minčių - ne tik apie buitines detales bei artimuosius, bet ir apie būtį, apie moteriškumą, gal šiek tiek apie senėjimą (švelniau - vyresnėjimą). Tiesiog gana sunku konkuruoti su Radvilavičiūte ir tiksliai čia tas emocijas aprašyti. Dabar jau tie sindromai blėsta.
Man kiek nedrąsu rekomenduoti šią knygą visiems savo blogo skaitytojams, bet tada gal patarsiu nors knygyne ją atsiversti.
Ir dar perspėsiu pernelyg azartiškai nesistengti susekti, kur autorė į tekstą įtraukia savo gyvenimo realijas, o kur tik gryna fikcija. Žinau, kad skaitant eseistiką kartais nejučiom pradedi gliaudyti iš teksto realų jo autorių, bet aš manau, kad geriau tokiu sportu neužsiimti ir mėgautis pasakojimu.
***
Iš esė "Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo:
Įvaizdį kurti, manau, reikia pradėti nuo trijų dalykų - vardo, pavardės ir gyvenimo būdo. Kai kaimynui prasitariau, kad žadu užsisakyti kabes ant dantų, nes noriu nusifotografuoti kaip nors šiuolaikiškai, jis pasakė, kiek jos kainuoja. Pasakė ten, kur reikia. Pinigai - mano silpnoji vieta. Vyrai, pavyzdžiui, man gražūs tik tie, kurie turtingi. Jų patrauklumas man tiesiogiai priklauso nuo sąskaitos banke. Kai dar anksčiau eidavau pas psichiatrę, ji sakė, kad tai yra žinomas psichologijai, būdingas abiems lytims (bet labiau moterims) instinktas ir kad aš net eidama senyn ir įgydama daugiau išminties niekaip negalėsiu tos ydos nugalėti. Instinktą neva slopinanti stiprėjanti ekonomika. Kaimynas patarė tūkstančio savo dantistei neaukoti. Sako, geriau fotografuodamasi vietoj kabių po viršutine lūpa pasikišk pusę metalinio užtrauktuko.
Pavardę pakeisti tokiam žmogui kaip aš padeda meilė arba atsitiktinumas. Na meilę aš, keturiasdešimt penkerių metų moteris, kaip rašoma testamentuose, būdama visiškai sveiko proto laisva valia "praleidžiu". Bet prieš dvi savaites, atsitiktinai, ėmiau gauti laiškus iš vieno žilo ameikiečio. Gavo adresą iš tolimos mano giminaitės, kai panoro susirašinėti. Ieškojo "inteligent woman who has sense of humour". Labiausiai man patiko jo pavardė - Faulkneris. Ir papūgos. Atsiuntė savo ir jų nuotraukas elektroniniu paštu. Viena moka sakyti: "Hanna wants the cracker." Aš noriu - kitos pavardės. G.Faulkner… Vienu kartu (ir gal net šiek tiek prasmingai) nušluostyčiau nosį visoms rašytojoms, moteriškas pavardes pasikeitusioms į bendrosios giminės. Bet kol kas ištraukas iš romano pasirašinėsiu G.Radvila (Rudoji).
***
ČIA yra interviu su Giedra Radvilavičiūte, darytas dar tada, kai knyga buvo tik ruošiama spaudai.
Reader Comments (5)
labai bijojau, kad bus prastesnė už "Suplanuotas akimirkas", bet nee, puiki knyga.
o apie tavo perspėjimą "nesistengti susekti" ji pati meistriškai atsakė tame tekste, kuriame jai "skambino leidėjas" :))
O taip, panašios mintys ir mane kamuoja :)
Jurga,puikiai "įvilkai" įspūdžius:)
Žaviuosi Radvilavičiūte labai,vykaras sako,kat taip pat:)Ką apie šios autorės kūrybą rašyti,ją reikia skaityti..
Oi, skaitau, ir kažkaip labai šitas įrašas atliepia mano mintis. Ir laikas buvo, kai penktadieniais "Akademinėje knygoje" ŠA pirkdavau... Galvojau, savaitgalį ilgąjį jau skaitysiu naują GR knygą - nugalėjo kumštinių pirštinių dukrai mezgimas... :)
Is inercijos vis dar ŠA nusiperku, bet kažkaip vis mažiau tekstų ten, kurie užkabina. Prie trijų Jurgos banginių laikiusių ŠA pridėčiau dar ir Alfonsą Andriuškevičių, kurie tekstai apie meną - nerealiai įžvalgūs ir puikūs, bet gaila ir jis labai jau retai parašo.
Savaitgalį aš irgi perskaičiau Radvilavičiūte, bet, deja, "Suplanuotos akimirkos" man buvo stipresnė. Visaip sau galvojau, kad kiek trumpesni apimti tekstai autorei lengviau sekasi, nes naujoje knygoje daug tokių "nesuvaldytų" kampų aptikau. Beje, pratęsiant įspūdžius - ankščiau galvojau (tiesa, tai labiau tiko S. Parulskio tekstams), kad viską Giedrė rašo labai asmeniškai ir tik tikrai išgyventas istorijas ;) Visgi kūryba ir fikcija - visada kartu ;)