Pro langus - į kaimynus

Senajame bute mes neturėjom virtuvinio stalo, todėl rytinę arbatą gerdavau stoviniuodama prie virtuvės lango. Vasarą stoviniuoti būdavo įdomiau, nei žiemą, nes name priešais - langas į langą - garbaus amžiaus kaimynas (aš jį sau pavadinau Profesoriumi) rytais darydavo kažkokią įdomią mankštą-jogą-gimnastiką. Nuogas arba su apatinėmis kelnėmis. Pirmuosius kartus, kai tai pamačiau, susinepatoginusi pasitraukiau nuo lango, bet paskui atsitokėjau, kad niekam dėl nieko čia neturi būti nepatogu, ir ėmiau ramiai jį (ir kiemą) stebėti.
Ilgainiui tai net tapo kažkokiu ritualu - aš geriu arbatą ir bandau atsibusti, jis mankštinasi, vėliau dieną sutinku Profesorių grįžtantį namo iš IKI, jo žmona purto pro langą senus patalus, vakare jis prie to paties lango varto popierius. Gaila, išsikraustėm iš to namo ir ryšys su kaimynu nutrūko, man dar net nespėjus įsidrasinti ir pradėti kieme su juo sveikintis.

Kur kas drąsiau su kaimynais elgiasi Felipe Morozini iš San Paolo, paslapčiomis fotografuojantis jų kasdienius veiksmus (nuotraukų kolekcija vadinasi Last Floor Project).

Peržvelgus visas nuotraukas pasidaro truputį nejauku - o gal name priešais ar viršutiniame aukšte irgi gyvena koks nors fotomenininkas. Dar nufotografuos, kaip aš balkone tarp gėlių vasarą mezgu vilnones kojines.

Comments

[sep]

hmm...ikvepianti ideja, tiesa sakant

[shiny]

džiaugiuos neatsidžiaugiu kad pro mūsų langą matosi tik medžiai (: ir nieks nestebi kaip aš ryte suku lanką ((: