Lenkija ir aš

Kai mano mylimas vyras iš parduotuvės parneša kokį nors maisto produktą, ant kurio ryškiom raidėm parašyta, jog jis pagamintas Lenkijoj, komentuodamas mano veido išraišką jis sako, kad aš nekenčiu lenkų. Šitą pareiškimą - apie mano neva nemeilę Lenkijai - jis dar kartais padaro kai pas mus svečiuojasi jo mama, mano anyta (turinti žymią dalį lenkiško kraujo). Bet viskas yra ne taip.

O yra taip: jei reikia rinktis tarp lenkiško jogurto ir lietuviško jogurto, žinoma, renkuosi pstarąjį, bet nieko tokio asmeniško prieš lenkus  aš neturiu. Na keliai jų tikras š..., kalba - negraži, bet šiaip jie turi Szymborską, iš Lenkijos kilę Gombrowiczius, Polanskis ir Zanusis, be to, Varšuvoj yra IKEA, taigi šalis visai pusė velnio. Net nepaisant paukščių gripo.

O pastaruoju metu net keliuose man patinkančiuose bloguose aš susidūriau su postais, kuriuose linksniuojami kokie nors lenkų dizaineriai ar šiaip kūrybingi žmonės. Paskutinysis atradimas - AZEdesign iš Lenkijos ir linksmi bei išradingi jų projektai.

Žalias vąšeliu nertas kilimas (taip, čia kilimas). Jei tai būtų mažytė servetėlė, dvelktų mano 8os klasės buities darbų pamokom, bet dabar, kai mastai visai kiti - ne servetėliški - atrodo labai gerai.

Lovos apklotas, ant kurio išsiuvinėta miegančio žmogaus judėjimo trajektorija, dar žemiau - staltiesė, kurią tikrai pasitiesčiau ant Kalėdinio stalo.

 

 

O čia sausainių formelės-kažkokių Lenkijos miestų simboliai. Aš tikrai norėčiau kada nors išsikepti, pvz., gedimino pilių. Ir turistai  Vilniuje tokį suvenyrą, neabejoju, paimtų.