LD pristato: mano lietuviški namai
Sekmadienis, Liepos 18, 2010 at 10:20PM Nepamenu, kad savo bloge būčiau pristačiusi kitą tokią vietą, po apsilankymo kurioje, mane būtų apnikę tiek įvairių svarstymų (dėl to kaltos ir kelios knygos, kurias ten pasiskolinau). Ne apie tai, ką pirkti ar nepirkti, bet žymiai bendresnių.
Studiją mano lietuviški namai (Odminių g. 11-2) atradau dar tada, kai buvo šalta ir pylė lietus, berods kovo pabaigoje, tiesa, tąsyk pasižvalgiau per langus, nes durys buvo užrakintos. Antrąsyk nosį į vidų įkišau birželį, kol galiausiai užėjau trumpam šnektelėjimui praėjusią savaitę.
Tiesą sakant, šioje studijoje to, ką galima čiupinėti ir tuojau pat pirkti nėra daug. Tačiau tie keli daiktai turi kažkokį vieną bendrą vardiklį ir estetinę vienovę.
Dvi bičiulės (prie kurių greitai prisidės trečia), prisistatančios kaip interjero architektės, Jovita Pipiraitė ir Eigaudė Leščinskienė, ieško atsakymo, kas yra lietuviški namai.
Manau, tokios paieškos nėra tuščios, bet turi prasmę: kai pagalvoju apie skandinaviškus namus ar pietų Prancūzijos stilių, mano galvoje sumirga vaizdai. O kas jums pirmiausia šauna į galvą, kai pagalvojat apie lietuviškus namus?
Kalbėdamos su Jovita pirmiausia ir pradėjom nuo to pirmojo stereotipo, kuris šauna į galvą: čili kaimai, forto dvarai, akėčios vidury "restorano" ir kičinės puodynės ant tvoros. Aišku, dar galima paminėti ir visiškai diskredituota veltinį ar sintetinės raudonos spalvos glazūra nuteptą keramiką.
Kaip garsiai svarstė Jovita, kažkokio vientiso, stereotipinio tų TIKRŲJŲ lietuviškų namų įvaizdžio lyg ir nėra. Vargu ar galėtų būti, tačiau jos abi su Eigaude ieško tam tikrų orientyrų. O tie ieškojimai ir atsispindi tame, ką jos abi kuria, ką galima pamatyti mano lietuviški namai.
Tai ir gruboka, nenulaižyta juodoji keramika,
ir labai lakoniškų formų keramikiniai indai,
ir sojų vašku užpildyti indeliai, tampantys kvepiančiomis žvakėmis (projektas kartu su Baltijos kvapais),
ir labai plono lino šviesi ir tamsi patalynė, kitokia tekstilė,
ir nedažyto veltiniu apviktos pagalvėlės.
Tiesa, Jovita prisipažino, kad kuo ilgiau tęsiasi ieškojimai ir atradimai, tuo daugiau galima įžvelgti daiktų, kuriuos jau lyg ir verstųsi liežuvis vadinti išskirtinai lietuviškais, bendrybių su visai kitose kultūrose - Japonijoje, Skandinavijos šalyse ar net kokioje Meksikoje - gaminamais daiktais.
mano lietuviški namai ateity dar bus daiktų vaikams, šiek tiek baldų ir to, ką galbūt aš jau pamiršau... Mano pašnekovė sakė, kad jų studiją retsykiais būriais užpuola turistai: tai japonai, tai suomiai, tai dar kas nors. Ir šiaip ten užklysta "teisingi" žmonės. Taigi, patariu nors kartą užeiti ir jums, galbūt patiks.

(Nuotraukos iš mano lietuviški namai tinklapio)
8 Comments | in
LD pristato: vietos | 































