Lengvi daiktai

Nepamenu, kad savo bloge būčiau pristačiusi kitą tokią vietą, po apsilankymo kurioje, mane būtų apnikę tiek įvairių svarstymų (dėl to kaltos ir kelios knygos, kurias ten pasiskolinau). Ne apie tai, ką pirkti ar nepirkti, bet žymiai bendresnių.

Studiją mano lietuviški namai (Odminių g. 11-2) atradau dar tada, kai buvo šalta ir pylė lietus, berods kovo pabaigoje, tiesa, tąsyk pasižvalgiau per langus, nes durys buvo užrakintos. Antrąsyk nosį į vidų įkišau birželį, kol galiausiai užėjau trumpam šnektelėjimui praėjusią savaitę.

Tiesą sakant, šioje studijoje to, ką galima čiupinėti ir tuojau pat pirkti nėra daug. Tačiau tie keli daiktai turi kažkokį vieną bendrą vardiklį ir estetinę vienovę.


Dvi bičiulės (prie kurių greitai prisidės trečia), prisistatančios kaip interjero architektės, Jovita Pipiraitė ir Eigaudė Leščinskienė, ieško atsakymo, kas yra lietuviški namai.

Manau, tokios paieškos nėra tuščios, bet turi prasmę: kai pagalvoju apie skandinaviškus namus ar pietų Prancūzijos stilių, mano galvoje sumirga vaizdai. O kas jums pirmiausia šauna į galvą, kai pagalvojat apie lietuviškus namus?
Kalbėdamos su Jovita pirmiausia ir pradėjom nuo to pirmojo stereotipo, kuris šauna į galvą: čili kaimai, forto dvarai, akėčios vidury "restorano" ir kičinės puodynės ant tvoros. Aišku, dar galima paminėti ir visiškai diskredituota veltinį ar sintetinės raudonos spalvos glazūra nuteptą keramiką.

Kaip garsiai svarstė Jovita, kažkokio vientiso, stereotipinio tų TIKRŲJŲ lietuviškų namų įvaizdžio lyg ir nėra. Vargu ar galėtų būti, tačiau jos abi su Eigaude ieško tam tikrų orientyrų. O tie ieškojimai ir atsispindi tame, ką jos abi kuria, ką galima pamatyti mano lietuviški namai.

Tai ir gruboka, nenulaižyta juodoji keramika,
ir labai lakoniškų formų keramikiniai indai,
ir sojų vašku užpildyti indeliai, tampantys kvepiančiomis žvakėmis (projektas kartu su Baltijos kvapais),
ir labai plono lino šviesi ir tamsi patalynė, kitokia tekstilė,
ir nedažyto veltiniu apviktos pagalvėlės.

Tiesa, Jovita prisipažino, kad kuo ilgiau tęsiasi ieškojimai ir atradimai, tuo daugiau galima įžvelgti daiktų, kuriuos jau lyg ir verstųsi liežuvis vadinti išskirtinai lietuviškais, bendrybių su visai kitose kultūrose - Japonijoje, Skandinavijos šalyse ar net kokioje Meksikoje - gaminamais daiktais.

mano lietuviški namai ateity dar bus daiktų vaikams, šiek tiek baldų ir to, ką galbūt aš jau pamiršau... Mano pašnekovė sakė, kad jų studiją retsykiais būriais užpuola turistai: tai japonai, tai suomiai, tai dar kas nors. Ir šiaip ten užklysta "teisingi" žmonės. Taigi, patariu nors kartą užeiti ir jums, galbūt patiks.

(Nuotraukos iš mano lietuviški namai tinklapio)

Nežinau, kaip jūs, bet aš paauglystėje esu turėjusi plastikines basutes - tokias juodas, tarsi nubarstytas blizgučiai, ant keturkampio kulniuko. Iki šiol pamenu, kokios jos buvo nepatogios, bet tą vasarą man atrodė gražu, o patogumas paauglystėje tikrai nėra pagrindinis prioritetas, renkantis batus.

Batai iš plastiko, tik jau žymiai modernesnio, nei mano paaugystės laikų, yra tikras pastarųjų metų hitas. Tiesa, nesiimu spręsti, ar realiai - ant kojų, ar labiau kaip įdomūs objektai dizaino bloguose. Jei jūs skaitot pastaruosius, tikrai žinot apie Melissa avalynę - įdomaus dizaino, kvepiančią, visiškai perdirbamą, taigi, kartais vadinamą idealia avalyne veganams. 

Prieš porą savaičių kažkuriam saite kaip tik apžiūrinėjau Vivienne Westwood Melissai kurtą batukų vaikams kolekciją, o nepraėjo ir kelios dienos, kai atidariau V2 Concept Store duris Vilniuje. Ji įsikūrusi ŠMC pastate, ten, kur kadaise buvo galima rasti daug meno albumų ir knygų apie meną. Toje parduotuvėje Melissa batus galima čiupinėti, uostyti ir, žinoma, pirkti gyvai.

Jei panaršysit Melissaplasticdreams.com ir palyginsit asortimentą parduotuvėję, kol kas bus 1:0 parduotuvės nenaudai. Tačiau bent jau susidaryti įspūdį, priimtina jums tokia avalynė, ar ne, užsukę į parduotuvę, manau, tikrai galėsit. V2 Concept Store atidarė žmonės, kurie prisistato kaip Melissa atstovai visoms trims Baltijos šalims ir Lenkijai, o asortimento pagausėjimas, pasak šnekaus pardavėjo, tėra tik laiko klausimas.

Ir dar apie du dalykus, kurie manau, daugeliui rūpi: kainos ir plastikinių batų patogumas.

Dalis dizainerių kurtų Melissa batų (pvz., Vivienne Westwood, Zaha Hadid) kainuoja tikrai nemažai ir net jei modeliai nereikalautų ypatingų vaikščiojimo įgūdžių, man būtų tiesiog psichologiškai sunku už juos mokėti 500 ar 600 Lt. Bent jau aš tada geriau rinkčiausi, pvz., United Nude.
Kiek paprastesni, balerinų tipo Mellisa modeliai yra įperkami (160-180 Lt), todėl gal net kda nors surizikuosiu išbandyti.

Apie patogumą geriausia pasisakytų tie, kurie tokius batus nešioja jau ne vieną savaitę (būtų įdomu sulaukti komentarų!!!). Pats plastikas man pasirodė labai malonus liesti, nuo šilumos jis dar kiek minkštėja ir prisitaiko prie pėdos formos. Na ir, kaip teisingai pastebėjo pardavėjas, kai lauke 25 ar 30 laipsnių šilumos, bus karšta, ką beavėtum - plastikinius, odonius ar šiaudinius batus. 

Vienas iš Vivienne Westwood modelių, galima rasti ir V2 Concept  Store

Zaha Hadid modelis, yra ir Vilniuje

Campana modelis - vienas iš labiausiai man patikusių

Naujausias dizaineriškas Melissa modelis - italų architekto Gaetano Pesce kūrinys

Nuotraukos iš V2 Concept Store profilio Facebooke ir Melissaplasticdreams.com

p.s. ČIA galite pamatyti, kaip atrodo plastikinės Moschino balerinis sukurtos Kartell. 

Jei norit, galit sakyt, kad aš parsidaviau už 8 suši, tačiau tai bus neteisybė.

Noriu trumpai pristatyti naują suši valgymo vietą Vilniuje, prie kurios atsiradimo stipriai prisidėjo Dalius ir Gustė iš Moytoy. Ta vieta - tai pirmasis besikuriančio tinklo (ar tinkliuko?) Sushi Express taškas Vilniuje. Šis taškas atsirado vadinamajame Verslo trikampyje šalia Nėries, tikslus adresas - Jasinskio g. 16A.

Tiems, kas į šią vietą susiruošia pirmąsyk, dažnai kyla  keblumų, nes kažkokiu stebuklingu būdu Goštauto gatvė staiga virsta Jasinskio, tačiau orientaciniai taškai yra Victoria pastatas, visai netoli - Pizza Jazz, Joglė ir ryškiai geltona Tado Gutausko skulptūra. Žodžiu, rasti gana nesunku, tik reikia įjungti budrumą.

Jei perverst Sushi Express meniu, pamatysit, kad, kaip ir priklauso, dominuoja sushi rinkiniai, jų aš kol kas ir ragavau. Man suši nėra tas maistas, kurį valgyčiau kasdien, be pertraukų ir vis norėčiau dar ir dar, tačiau tais kartais, kai tingiu pasigaminti maisto namuose, tai būna visai geras pasirinkimas. Tiesa, man visada labiau patiko ir toliau patinka minimalistiniai suši - su avokadu, agurko, krevetės gabalėliu, o didžiuliai suši su n priedų žavi mažiau.

Sushi Express galima valgyti čia pat vietoje, įsitaisius prie baro ar lango - aplinka čia gana paprasta, bet jauki, o galima viską, ką nusipirkot išsinešti.

O man labiausiai patinka, kad Verslo trikampy dabar bus didesnis vietų pietums pasirinkimas, nes ką mes ten iki šiol turėjom: amžiną mišrainių ir kitų pusgaminių meką Jasinskio IKI, seną gerą, bet iki gyvo kaulo nusibodusią Pizza Jazz, kokybės iki kainos taip ir neištempiančią Pomodoro ir In Day, kurių patiekalai visiškai prasilenkia su mano suvokimu, kas yra skanus, šviežias ir sveikas maistas.

Gal kas nors iš jūsų jau lankėtės Sushi Express, kokie įspūdžiai?

Nuotraukos iš Sushi Express profilio Facebook'e

Prisipažinsiu, kad nors ir nesu labai lengvai emociškai išbalansuojamas žmogus, visa šita krizė/sąstingis/recesija/ekonominiai kataklizmai kartais jau ir mane pradeda varginti. Laimei, turiu draugų, kurie nestokoja optimizmo ir sako, jog kai kurie verslai ir versliukai pamažu, bet jau atsigauna. Labai noriu tuo tikėti. Ir su šiokia tokia nuostaba bei pagarba žiūriu į drąsius žmones, kurie šiuo apyžiauriu metu atidaro parduotuves ar imasi kitų verslo iniciatyvų.

Ačiū Vaidai iš Happeak, kuri parašė man apie naują visai neseniai atsidariusią parduotuvėlę. Apsilankiau joje penktadienį ir dabar jau laikas konkretybėms bei įspūdžiams.

Parduotuvė Spicy Look maždaug prieš mėnesį atidaryta S.Skapo g. 3 (jei nežinote, tai ta maža gatvelė, kuria iš Daukanto aikštės galima nukeliauti į Pilies gatvę).

Spicy Look prisistato Facebooke taip: prieskoniai tavo stiliukui dozuoti pagal skonį :) O paprastai tariant - tai aksesuarų parduotuvė, kurioje visi daiktai turi savito cinkelio. Megztos didžiulės kepurės, Vilniaus kailių pagal specialų užsakymą siūtos kepurės, Le Muse drabužiai, įdomios pėdkelnės (www.muzikakojoms.lt), Martyno kurti atšvaitai, kuriuos jau galėjote matyti Daiktų viešbučio Dizaino turguje ir dar šis bei tas. Dar rasite ir Bensimon batų, ir spalvotų nepamenu-kokio-gamintojo-piniginių, žodžiu, visko nesuminėsiu.

Rasti vieną vardiklį visiems šiems daiktams gana sunku, bet jaučiasi, kad jie atrinkti atidžiai, o ne šiaip pateikiama krūva atsitiktinių dalykų. Aš manau, kad jums tikrai verta ten užeiti, pasidairyti ir įvertinti.

(Nuotraukos iš Spicy Look profilio Facebooke)

Seniai taip bebuvo, bet man net nagai niežti, kaip noriu parašyti apie parduotuvę, kurioje šiandien apsilankiau! Viskas prasidėjo nuo obuolių sūrio. Rudenį viriau jį pagal Lino Samėno receptą. Darbo kiekis nerealus: pora valandų virimo, pora dienų slėgimo ir tada dar savaitę džiovinau. Ir išėjo toks niekingas plonulytis mažulytis, bet labai skanus sūriukas. Padejavau sau tyliai, kad nors ir labai skanu, darbo tikrai pernelyg daug... Ir ką jūs galvojat, vakar darbe paragavau labai labai skanaus obuolių sūrio ir čia pat sužinojau vietą, kur jo galima nusipirkti.

Taigi, iki kelių klimpdama sniege šiandien apsilankiau Senamiesčio krautuvėje, kuri veikia Literatų g. 5 (einant nuo Pilies gatvės link restorano Saint Germain dešinėje). Duris ji atvėrė lapkritį, bet per visą šitą laiką nepasitaikė keliauti pro šalį. 

(Senamiesciokrautuve.lt nuotr.)

Berods aš jau rašiau, kad manęs nepapirks jokia eko/sveikuoliška/teisinguoliška parduotuvė, jei joje rasiu tik Weledą, eko alyvuogių aliejų ir kokius dribsnius iš Vokietijos 250g/18Lt. Na, manau, jūs suprantat, ką aš turiu galvoj.

Senamiesčio krautuvė nusipelno labai gerų mano žodžių, nes asortimentas joje ne tik labai įvairus, bet ir paprastas, lietuviškas ir visiškai nepasikėlęs. Parduotuvėje yra kelios patalpos, kurių kiekviena skirta kelioms atskiroms produktų grupėms (mėsa ir pieno produktai, uogienės ir žolelės ir pan). Kadangi naminio maisto tiekėjų ir su parduotuvėmis bendradarbiaujančių smulkiųjų ūkininkų Lietuvoje ne tiek jau daug, čia rasite nemažai produktų, kurių galite yra ir kitose eko parduotuvėkėse ar turgeliuose.

Bet pakartosiu - asortimentas stebėtinai gausus arba aš ten pataikiau tiesiog stebuklingu laiku: nuo obuolių iki visokių avižų, nuo kaimiškų kiaušinių iki naminių šaldytų koldūnų, nuo morkų ar šokoladinio pyrago (niam, galima ir paragauti) iki visokių žolelių ir barsuko taukų (!!!).

Mano pirkinių krepšelis nebuvo labai įspūdingas, nes per sniegą sunku nešti: apie 500g morkų pyrago (iš jo dabar liko tik trupiniai), kiaušiniai (7,5Lt/10vnt.) - tokie dideli, su mėšliuko likučiais ant lukšto :)), dar bruknių nektaras ir, aišku, obuolių sūris - dėl ko aš ten ir ėjau. Apie produktų kainas manęs neklausinėkit, aš manau, eidami pro šalį užeikit ir viską apžiūrėkit.

O jei kas nors dabar labai nori diskutuoti apie raktažodžiais eko ir sveika prisidengiančias piktąsias jėgas ir panašius dalykus, tai mielai prašom į komentarus, bet nepažadu, kad aš toje diskusijoje dalyvausiu ;)