Stengiuosi rašyti apie naujienas, todėl galima sakyti, kad mano įspūdžiai apie Andriaus Užkalnio "Kelionių istorijas" jau kiek vėluoja. Bet gal tai ir nėra blogai, tikiu, kad dalis Lengvų daiktų skaitytojų knygą jau perskaitė, turi nuomonę apie autorių (ups, aš norėjau parašyti - apie jo knygą) ir komentaruose po šiuo mano įrašu galės ją rėžti.
Dar prieš porą savaičių VAGOS knygyno Gedimino pr. lange mačiau, jog "Kelionių istorijos" buvo prizinėje 3-ioje knygų TOP'o vietoje, tada aš net pamaniau, kad būčiau nieko prieš, jei ji aplenktų Daktarą ir Čekuolį. Ir įspūdžius tada bučiau galėjusi pradėti "Užkalnis ir vėl įsibrovė į TOP'ų aukštumas..." ar kažkokia panašia banalybe. Tačiau užvakar net išsigandau, pamačiusi, kad knyga geltonu viršeliu smuktelėjo net per kelias lentynėles žemyn, todėl man jau reikia skubėti.
Pradėsiu nuo to, kad aš nesu bendravusi su A.Užkalniu gyvai, tik užvakar pirmąsyk išgirdau jį kalbantį TV ekrane (irgi) VAGOS knygyne, per radiją irgi negirdėjau ir net žurnalo Istorijos, kuriam, kaip dabar žinau, jis rašė, niekada neskaičiau. Paprastai sakant, iki tol, kol buvo išleista pirmoji jo knyga "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" buvau skaičiusi gal kokius 2 ar 3 A.Užkalnio tekstus Lrytas.lt. Tiesa, dabar paskaitau dažniau.
Kodėl čia dabar reikia tokios ataskaitos? Atsakysiu: todėl, kad kiek man yra tekę apie A.Užkalnio tekstus kalbėtis su draugais ir pažįstamais, man nejučiom susidarydavo įspūdis, tarsi jie jį pažinotų gyvai, nes visi turėdavo apie jį labai aiškią nuomonę ir išsiskirdavo dvi aiškios stovyklos: gerbėjų ir nemėgėjų. Jei dar tiksliau, labai greitai pajusdavau, kad žmogus jau kalba ne apie tekstus, tai, ką A.Užkalnis parašė, bet apie jį patį, apie tai, koks jis yra arogantiškas dundukas arba drąsus šmaikštuolis. "Ai, čia tas iš lietryčio, kuris rašo, kad visi paskaitę palotų" - taip man sakė viena draugė, kai mano rankinėj pamatė "Kelionių istorijas".
Dabar galvoju, kokia vis tik laimė, kad abi A.Užkalnio knygas skaičiau be jokių išankstinių nuostatų. Pvz., pirmoji - Anglija - man buvo beveik nežinomo debiutanto knyga ir viskas. Todėl aš dabar galiu parašyti apie knygą, apie patį tekstą ir jo keliamas emocijas. Nors... o kaip čia dabar atskirti autorių nuo jo teksto? Štai kur klausimas! Ypač A.Užkalnio atveju.
VAGOS vitrina prieš porą savaičių
Norom nenorom jei skaitei abi knygas, norisi pradėti nuo palyginimo, jei Anglija buvo tokia sklandžiai sudėliota proza, tai Kelionių istorijos man sudarė kartais gana padrikos eseistikos su poezijos inkliuzais įspūdį. "Padrikos" šiuo atveju nėra koks nors neigiamas epitetas, tačiau Angliją skaičiau su neblėstančiu susidomėjimu, ėmiausia vieno skyriaus po kito (kelis pirmus perskaičiau knygyne). O Kelionių istorijose buvo tekstų, kurie tikrai užkabino, sužavėjo ir perskaičiau juos vienu atsikvėpimu, bet buvo ir tokių, kuriuos skaičiau kiek striginėdama ir be jokio didelio susižavėjimo.
Ką tik pagalvojau, kad jei yra tokių žmonių, kurie įsigijo A.Užkalnio knygą kaip savotišką gidą po svečias šalis, tai jie galėtų gana stipriai graužtis nagus. Juk knyga yra labiau apie A.Užkalnį, jo keliones, jo emocijas ir įspūdžius ir dabar greitosiomis, neatsivertusi knygos aš net nepamenu, kiek yra tų vadinamųjų praktinių patarimų ir nuorodų tam, kas galbūt susidomės vieta, į kurią keliavo autorius. A, tiesa, viešbustis iš Lost in Translation. Na, taip, ir aš būtinau norėčiau į tą barą, bet taip nusprendžiau pažiūrėjusi filmą. Ir dar gondolos Venecijoje, neverta gailėti pinigų ir tikrai vertėtų jomis paplaukioti, kažkaip panašiai pataria A.Užkalnis - ir šitą dar pamenu.
Skaitydama Kelionių istorijas pati sau diagnozavau, kad kabina ar nekabina kuris nors tekstas, stipriai priklauso nuo to, ar esu buvusi (ar bent jau turiu kokį nors santykį) su vieta, apie kurią pasakojama. Todėl matyt labiausiai man patiko A.Užkalnio tekstai apie Nidą ir apie Veneciją, abu jie labai poetiški ir persmelkti kartais saldokų asmeniškumų, bet man jie patiko ne dėl tos priežasties. O greičiau dėl to, kad lyginau savo emocijas, kurias man kelia tos vietos, su tomis, kurias pagavau tekste, ir radau kažką bendro. Arba, pamenu, skaičiau apie A.Užkalnį ir Niujorką, mano vyras kaip tik buvo ten, aš jam rašiau SMS'ą "hey, ką valgai? skaitau užkalnį, jam patiko niujorko submarinai". Mano vyras man siunčia kažką panašaus į "valgau hambugerius. ai, kam įdomus tas užkalnis". Ok, aš skaitau toliau. Bet tekstas apie Niujorką man irgi patiko, labai ten noriu.
Nesinori atskirai aprašinėti kiekvieno teksto sukeltų įspūdžių, tačiau man A.Užkalnio tekstuose patinka tai, dėl ko jis kai kuriems nepatinka. Dėl asmeniškumų, arogancijos, maivymosi, kartais - radikaliai priešingo požiūrio nei mano. Bet būtent todėl jo tekstai nėra prėski ir juos įdomu skaityti. Aišku, buvo momentų, kai mintyse sau sakiau "pasikėlęs pindukas" ar norėjosi mestelti kokią subuitintą diagnozę iš psichiatrų žodyno.
O A.Užkalnis man kartais nepatinka dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepatinka kai kurie kiti ne Lietuvoje gyvenantys tautiečiai, pamėtantys komentarus į vieną ar kitą portalą. Man darosi gana keista, kai jie įsivaizduoja, jog pabendravę su kokia grupe Londono lietuvių, pamatę tame pačiame Londone ar Dubline iš lėktuvo išlipančią gaują marijampoliečių dermantininėmis striukėmis, o paskui dar paskaitę komentarus po savo tekstais internete, jie jau turi patį tikriausią ir nekintamą tų, likusių Lietuvoje, vaizdą. Ir dabar jau gali lieti visokias bendro pobūdžio ironiškas diagnozes, apibendrinimus, daryti pjūvius ir atodangas.
Situacija kiek keičiasi tokiam autoriui atvažiavus į kokį kaimą toje pačioje gentainių, anot A.Užkalnio, apgyvendintoje Lietuvoje, pristatyti knygos arba viešint Litexpo knygų mugėje - manau, kad tada tie patys gentainiai tampa visai super žmonėmis. Žodžiu, šitas dalykas man keistas ir neperprantamas - įsivaizdavimas, jog "iš toli tikrai geriaus matosi" ir lietuvių, kaip kažkokios visiškai vienalytės genties aprašinėjimas.
Ir pabaigai - dar vienas dalykas, kurie mane ir prajuokino, ir nustebino viename Kelionių istorijų tekste. Niekada niekada niekada (tikrai niekada) gyvenime nepagalvočiau, jog žmogus, kuris vertina kvapus ir kvepalus, juos galėtų uostyti, vertinti ir pirkti oro uostų parduotuvėse. A.Užkalnis tą daro. Ko gero, tai paskutinė vieta, kur aš tą daryčiau. Na, bet aš juk nesu kvapų ekspertė.
Gero savaitgalio, manęs laukia ežerai, tad - iki pirmadienio!
Pirmadienis, Lapkričio 22, 2010 at 10:04PM