Taip tragiška, kad net juokinga

Šiandien kartu su "15min" Kaune pasirodė 4 puslapiai, skirti Kauno moterų draugijos akcijai "16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų". Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, prisidėjusi prie tų keturių puslapių atsiradimo.

Iš tiesų smurtas prieš moteris man visada atrodė esanti tokia periferinė, nelabai su manim susijusi problema, na, kažkas anapus. Tačiau jei paskaitysit interviu su Margarita Jankauskaite ir pokalbį su Daiva Baranauskiene, pamatysit, kad jos kabina kur kas giliau. Banaliai šnekant, priverčia susimąstyti apie tai, ką patiri kone kasdien.

Ir tada aš prisimenu visus (turiu pasakyti, gana dažnus) draugių ir pažįstamų įspūdžius. Pvz., po posėdžio, kai į patalpą įėjęs vyras demonstratyviai pasveikina vyrus, o kelių moterų tiesiog "nepastebi". Ir pati pamenu "kūrybinį susirinkimą", kai jame dalyvavusių moterų idėjos tiesiog buvo neišgirstamos ir diskutuojama tik apie vyrų pasiūlymus. O kur dar tos replikos "brangute, tu reaguoji labai emocingai. Kaip tai moteriška..." (laimei, skirtos ne man, nes manęs brangute tai jau tikrai niekas nevadina).

Kita vertus, kur čia toli pabėgsi - dar vakar aš tariausi dėl interviu su pašnekovu, kuriam sakiau "Jūs", nes žinot, jis vyresnis, mes bendraujam pirmąsyk ir tt. ir pan., o jis pokalbį baigė "gerai, Jurgute, tai tu man paskambink ketvirtadienį ryte".

Koks dar "tu", kokia dar "Jurgutė"????

Fuf.

Žodžiu, siūlau paskaityti interviu, kuriuos palinkinau, o ir komentarų peržiūra ne pro šalį - suteikia minčių. O kad būtų atsvara tekstinei daliai, štai dar ir keletas vintažinių reklamų. Joms ir skirtas posto pavadinimas. Tos reklamos labai senos, bet kaip ten buvo pas mus visai neseniai - "Kai norisi mėsos..."?

Juoda-balta, kava-arbata

Aš esu nekokia kavos vertintoja, nes juodos kavos visai negeriu ir nežadu gerti, o latte - gal kokius porąsyk per savaitę, dažniausiai, vienoje ir toje pačioje kavinėje. 

Tačiau kava savo keliu, o pastaruoju metu vėl ir vėl - vos pamačiusi - negaliu atsigėrėti nauju plakatu Coffee Inn'ų languose. Drąsu, bet kartu ir subtilu, estetiška, kaip jums?

Ir dar noriu prisiminti vasarą, kai Coffee Inn'ų languose kabėjo plakatai, į kuriuos žiūrėdama aš galvojau, kaip prasilenkia mano ir jų kūrėjų pojūčių iliustracijos suvokimas. Plakatas siūlė atsigaivinti šalta kava, o aš žiūrėdama į jį visada pagalvodavau apie karštą juodąją arbatą...

Vaizdų kūrėjai - Not Perfect 

Veiksmas savaitgalį

Šią savaitę užsikasiau darbais, bet nebambu - buvo įdomu. Žinoma, geriausia, kad penktadienį man prasideda savaitgalis.

Tą dieną vienerių metų gimtadienį švenčia Mezgimo zona, negailėsiu gerų žodžių - geriausia siūlų parduotuvė Vilniuje. Jei eisit pro šalį, užsukit pasveikinti Sonatos. Aš kol kas siunčiu virtualius linkėjimus, bet rytoj taip pat ketinu užbėgti. 

Dar vienas dėmesio vertas dalykas penktadienį - Vegetarų dienos renginys Rotušės aikštėje. Viskas prasidės nuo 16 val., toks dalykas vyks pirmą kartą, todėl net nežinau, ko tikėtis, bet užsuksiu - smalsu. Daugiau info galima rasti ČIA. 

Na, ir pagaliau penktadienį knygynuose ieškosiu naujos Tyto Alba išleistos knygos Žydų šimtmetis - mane labai sudomino jos aprašymas (ir koks gražus viršelis!). ČIA galima rasti kelis motyvus. Pastarąjį mėnesį nuo grožinės literatūros, kurioje svarbi holokausto tema, peršokau prie moksliškesnių tekstų. Šiuo metu man tai labai įdomu. 

Rudens šeštadieniais paprastai traukiu į turgų, ten perku uogų ir daržovių, bet dabar jau rytai tokie šalti, kad šį savaitgalį galbūt susiruošiu tik į kačių parodą Gedimino 9 (šeštadienį-sekmadienį). Tiesa, jei turgus jums nepatinka, tai alternatyva gali būti Sodo kraitė aplinkui Mokytojų namus (nuo penktadienio ryto iki šeštadienio popietės). Ech, pamenu aš tuos kasmetinius sodinukų miškus ir žmonių spūstis, br... 

p.s. šiame poste nebuvo jokios reklamos. Laivelius, kokie matyti viršutinėje nuotraukoje, pasigaminsit pagal ŠIAS instrukcijas. 

Pikta Pravda

Pravda ilgai buvo dingusi ir, tiesą sakant, aš jos nepasigedau. Paskutinius kelis mėnesius, kol dar buvo išstenimos popierinės žurnalo versijos, viskas atrodė gana liūdnai. Daugelis tekstų - draugai draugams apie draugus.

Tiems, kas pasigedo, pyko ir slapčiomis laukė - Pravda, atgimusi kaip e-žurnalas. Piktas sugrįžimas, pažiūrim, ar kas nors pasikeitė.

A&V paplūdimiui

Kaip vieniems patiktų, kitiems nepatiktų Pogrebnojus, A&V pristatyti maudymosi kostiumėlių ir glaudžių modeliai man paliko kuo geriausią įspūdį. Nesu labai didelė maudymosi kostiumėlių specialistė, bet nepamenu, kad ką nors panašaus būčiau mačiusi. Kaip jums?

Beje, preliminariomis žiniomis, šiais modeliais nuo rugpjūčio pabaigos bus prekiaujama "Audimo" parduotuvėse, specialiuose A&V+ "Audimas" kampeliuose. Kolekcijos tiražas žada būti nedidelis, o kainos prasidės nuo 100 Lt.

Iš pranešimo spaudai:
A&V ir „Audimas“ pristato dar niekur nematytą moteriškų maudymosi kostiumėlių bei vyriškų glaudžių kolekciją. Ryškiaspalvių raštų, militarizmo bei istorinių žemėlapių motyvus duetas perkėlė ir ant maudymosi kostiumėlių. Septyniolika metų kartu dirbantys A. Pogrebnojus ir V. Simanavičiūtė svarbiausią paplūdimio garderobo dalį sukūrė pirmą kartą.

Uroboras kalbina R.Alekną

Retokai linkinu į kitus lietuviškus blogus, o jei tą darau, dažniausia jie susiję su kulinarija. Na, nedaug aš jų skaitau, versmė Uroboras, vienas iš tų kelių. Tik kai Karolis įdeda kraupuosius paveiksliukų ir foto rinkinius, stengiuosi, kad akis už jų neužkliūtų. Ne visada pavyksta, anądien užkliuvo - nežinau, gal 100 kg numetęs bičas pozuoja maloniai tampydamas visas jam likusias odos raukšles... NEREKOMENDUOJU to pamatyti!

O interviu su psichiatru Raimundu Alekna - rekomenduoju. Skaitydama interviu kelis kartus jau kone girdėjau tą pašnekesį (taip taip, ir aš girdžiu balsus!), tačiau, manau, tai ir yra viena iš gerų to teksto savybių. 

Nijolė Adomonytė žodžių į vatą nesuvyniojo

Nežinau, galbūt man visai nelimpa vasariškos moteriškų žurnalų temos, bet tiek, kiek jų šią vasarą pirkau, gana stipriai nuvylė.
Tačiau vienas vienintelis rugpjūčio "Laimos" tekstas mane vertė ir šypsotis ir pritariamai linksėti galva. Nijolė Adomonytė (aplankiusi ne vieną mados savaitę, autoritetą turintį ir žodžius puikiai dėliojanti žurnalistė, kurią Sandra Straukaitė ir Renata Mikailionytė viename pokalbyje prieš kelis metus pavadino vienu iš trijų žmonių Lietuvoje, galinčių ir sugebančių rašyti apie madą) pagaliau parašė, ką mano apie kai kurių lietuvos dizainerių pasipūtimą ir tuštybę, kuri elementariai erzina savo darbą dirbančius ir neketinančius tik pagyras suokti žurnalistus.

Štai tik paskutintysis gabalas iš teksto, pavadinto "Kam ko reikia" ("Laima", 40-41 psl.), negaliu susilaikyti nepacitavusi:

<…>
Prieš porą metų Gintarė Albrechtaitė kalbino Juozą Statkevičių ir prirašė pusę žurnalo apie tai, kaip jis guldo ant menčių pasaulį. Vėliau ji sumanė albumą "Lietuvos mada" ir, žinoma, nepamiršo maestro. Pusmetį ar ilgiau Statkevičius vaikė žurnalistę, kėlė neįmanomų reikalavimų, į jokius kompromisus nesileido: pageidavo tapti knygos dominante, kad net kūdikiui būtų aišku, jog visi kiti - kilbukų kompanija. Albumo sudarytojams teko su juo atsisveikinti. Juozas, nesitikėjęs tokio finalo, istoriją apvertė aukštyn kojomis, išsityčiojo iš kolegų ir nuostabų leidinį išvadino šūdo gabalu. Dabar jis tautos kankinys, o knygos autorė jaučiasi kaip Interpolo ieškoma nusikaltėlė.
Sakysim, Juozui daug kas atleistina; tai aukšto lygio profesionalas, kurio talentas liks, net kai nusigręš paskutinis žurnalistas. Tačiau yra žmonių, kurie be spaudos niekam nebūtų įdomūs. Bet ir tokie kartais kanda ranką, iš kurios valgo.
Tipiškas pavyzdys - vietos Ostapas Benderis Aleksandras Pogrebnojus, daug metų besivadinantis dizaineriu ir dueto "A&V" kvietimuose pirma rašantis savo pavardę, tik paskui Vidos Simanavičiūtės, nors, kalbama, kad ji tikroji ir vienintelė kolekcijų autorė. Bet kam rūpi, ar Aleksandras pasiūtų bent guma sutraukiamas kelnes, jei jis verda, kepa, mitriai naudojasi "Electrolux" siurbliu ir rašo eiles, nuo kurių Sigitui Parulskiui kyla noras ką nors pasmaugti. O laisvalaikiu vyras postringauja, kad "mada - tai neapčiuopiamas rūkas", piktinasi, kad joje daug apsimetėlių ir visai nėra ekspertų. Taip pat deda nemažai pastangų, kad fotografai nekęstų "A&V" šou (tų, tamsoje), o žurnalistai baidytųsi šio ženklo.
Kolegė, prieš daugelį metų dariusi interviu su Aleksandru, prisimena tai kaip košmarą: ligi šiol, pamačiusi skustą pakaušį, metasi į kitą gatvės pusę ir nieko nenori girdėti apie "A&V" kolekcijas. Antra kolegė, užgrūdinta populiaraus savaitraščio atstovė, ištvėrė porą kartų su Aleksandru. Ir prisiekė, kad trečio karto - nebus: nebevaikšto, neberašo. Man pačiai teko išklausyti ilgą jo monologą apie tai, koks mėšlas mano profesijos sesės ir broliai. Nors anuomet Pogrebnojus truoutį persistengė: interviu taip ir nebuvo išspausdintas, o "A&V" duetas ilgam pateko į juoduosius žurnalo sąrašus.
Yra žmonių, kurie nesuvokia, kad leidinys ras kitų herojų, o tiražas tikrai nekris, jei dizaineris baus žurnalistą ir nekvies jo į savo šou. Kad dizaineris nepasidarys nei reikšmingesnis, nei geidžiamesnis, jei jis vieną dieną šypsosis, kitą - nesisveikins, valandą vėluos į pasimatymą ar, pažadėjęs interviu, mėnesį nekels ragelio. Iš tiesų, viskas paprasta kaip dukart du. Nori būti žinomas? Tada gerbk žmogų, kuris tau padeda. Nenori - viso gero.

(paveikslėlis iš ŽLG tinklapio)