Penktadienis, Kovo 19, 2010 at 11:36AM Likus savaitei iki Mados infekcijos, kaip tik šiandien, pasirodė festivaliui skirtas leidinys. PDF'ą rasite ČIA, o popierinį variantą - kavinėse, Verslo centruose, Sarmose ir PC Panorama.
Šiemet daugiau prisidėjau prie to, kad šis leidinys pasirodytų, o su turiniu beveik nedirbau. Leidinio dizainas (išskyrus šių metų plakatą), kaip ir pernai, man labai patinka.
Penktadienis, Kovo 19, 2010 at 11:17AM Kai Gedimino pr. matau ministerijų stiliaus moteriškes su prie rankinių kabaliuojančiais meškučiais, suprantu, kad joms širdy dar ne ruduo, bet man toks stilius tolimas.
Bet jei kas dovanotų tokią kepurę, mielai paimčiau.
(via Easy Fashion in Paris)
Ketvirtadienis, Kovo 18, 2010 at 07:50PM Yra keli daiktų gamintojai, į kurių interneto puslapius aš karts nuo karto užsuku pasižvalgyti naujienų, Eva Solo vienas iš jų. Visos naujienos ČIA, o nuotraukoje - labiausiai patikusi. Mėgstu tokius lakoniškus, gal net šaltus, bet funkcionalius daiktus. Eva Solo virtuvėje man, ko gero, prilygsta Apple ant darbo stalo (nežinau, gal ir per skambiai čia parašiau).
Ketvirtadienis, Kovo 18, 2010 at 10:09AM Kai praėjusiais metais pažiūrėjau fotoreportažą iš sendaikčių mugės Kaune "Laiko ratu", žadėjau sau, kad kitąkart reikia prisiruošti ir nuvažiuoti pasidairyti.
"Laiko ratu" į Kauną kviečia jau šį savaitgalį, tačiau aš vis tik atidėjau vizitą iki gegužės ar net rugpjūčio - sendaikčiai į Kauną šiemet kviečia net 4 kartus.
ČIA yra fotogalerija iš pernykštės mugės, apačioje - organizatorių plakatas su visomis datomis. O man įdomu, ar pernai kam nors teko ten lankytis ir kokie jūsų įspūdžiai?
Trečiadienis, Kovo 17, 2010 at 09:41PM Nežinau, gal tik man vienai toks įspūdis susidarė, bet kada pastaruoju metu beeičiau pro Jūratės akmenėlius Pylimo g., niekada viduje nebematau tokio šurmulio, koks būdavo pirmaisiais mėnesiais po atsidarymo. Nusibodo? Ne pirmo būtinumo prekės? Dar per šalta? Nežinau...
Aš labai sunkiai sutariu su kaklo papuošalais - mane arba smaugia, arba trukdo dirbti. Bet štai šiandien radau Kristinos Klarin vėrinius ir pagalvojau, kad norėčiau - patiko, kad karoliukai mediniai, patiko spalvų deriniai ir ta graži netvarka.
Antradienis, Kovo 16, 2010 at 10:31PM Diesel rūbų kolekcijos man tai patinka, tai nepatinka, kvepalai tai jau tikrai nepatinka, bet čia tik asmeniškumai, o taip truputį globaliau vertinant, Diesel jaučiu stiprią simpatiją. Naujausias jų žingsnis į priekį - baldų ir šviestuvų kolekcija. Atrinktose Diesel parduotuvėse ji bus parduodama jau nuo vasaros.
Ir žinot ką - žiūriu kol kas tik į nuotraukas (tikiuosi, bus progų pamatyti ir gyvai) ir man labai patinka - jaučiasi stilistinė vienovė, man patinka tos grubios tekstūros, lakoniškumas, pasiglamžymas ir, galima įtarti, kad daiktų kokybė taip pat bus bent jau nebloga. Chm, tuoj pradėsiu gailėtis, kad neseniai nusipirkau naują šviestuvą... O gal ir ne.
Kaip jums?
Visi baldai ČIA, šviestuvai ČIA.
Pirmadienis, Kovo 15, 2010 at 12:03PM 
Kai dar buvau studentė ir penktadieniais popiet Akademinėje knygoje pirkdavau Šiaurės Atėnus, didelis tos dienos džiaugsmas būdavo rasti pirmame puslapyje G.Radvilavičiūtės arba Gintaro Beresnevičiaus esė. Tiesa, tuomet dar tikėjau, kad jei Laimantas Jonušys parašys, kad kokia nors knyga yra gera, tai taip būtinai ir bus. Ant šių trijų vardų man tada laikėsi ir ŠA.
Bet tai buvo prieš 6-7 metus. G.Beresnevičiaus jau nebėra, o G.Radvilavičiūtė sėkmingai teberašo. Naujausia jos esė rinktinė - "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (Baltos lankos, 2010, 228 psl.)
Kai lyginu, kaip pasikeitė mano anuometinis ir dabartinis jos kūrybos vertinimas, pirmiausiai atrandu, jog tada galvojau, kad visi jos tekstai parašyti labai spontaniškai, stichiškai, tiesiog viens-du-trys, tarsi iš pakampių sugraibstant buities gabaliukus, įspūdžius, pokalbių nuotrupas, kaimynų šūktelėjimus ir viską sukabinus tuo metu autorę apėmusiomis emocijomis.
Dabar jau manau, kad jos tekstai suregzti kaip labai tiksli struktūra, apie krepšinį sako "labai gražiai sužaista". Nors pasakotoja knygoje kelis kartus mini nubėgusią savo pėdkelnių "akį", G.Radvilavičiūtės tekstų struktūroje jokios "akys" nenubėga. Ji meistriškai, turėdama savo žaidimo strategiją suvaldo žodžių srautą ir puikiai kuria ironiškai-melancholišką nuotaiką.
Nežinau, ar tik man vienai taip nutinka, tačiau skaitant G.Radvilavičiūtės esė (o ypač kelias dienas paeiliui) ima kamuoti tokie keisti sindromai... Kokie? Pavyzdžiui, šįkart skaičiau Radvilavičiūtę ir įsivaizdavau, kaip mano šlaunyse atakai jau ruošiasi kol kas dar pasislėpęs celiulitas (celiulitą aš visada įsivaizduoju kaip kokias kirnvarpas), tyliai sau bandžiau paskaičiuoti, kas dažniau mane rytais pabučiuoja - vyras ar katinas, nesyk pagalvojau, kad savo vaiką norėčiau užkonservuoti pieninių dantų kritimo etape, o ne tada, kai ji gers vakarais sidrą kokiuose parkeliuose (gal taip ir nebus, kas čia dabar žino...). Dar pradedu galvoti, kad man jau, matyt, nelemta išmokti vaikščioti aukšakulniais. Taip pat pradedu įtarti, kad jei su dabartiniu vyru staiga imtų nebesisekti susikalbėti, kokie nors pašaliniai įsimylėjimai būtų itin sunkiai įmanomi - bijau, kad pritrūkčiau motyvacijos, polėkio ir laisvo laiko.
Iš tiesų kamavo ir daugiau minčių - ne tik apie buitines detales bei artimuosius, bet ir apie būtį, apie moteriškumą, gal šiek tiek apie senėjimą (švelniau - vyresnėjimą). Tiesiog gana sunku konkuruoti su Radvilavičiūte ir tiksliai čia tas emocijas aprašyti. Dabar jau tie sindromai blėsta.
Man kiek nedrąsu rekomenduoti šią knygą visiems savo blogo skaitytojams, bet tada gal patarsiu nors knygyne ją atsiversti.
Ir dar perspėsiu pernelyg azartiškai nesistengti susekti, kur autorė į tekstą įtraukia savo gyvenimo realijas, o kur tik gryna fikcija. Žinau, kad skaitant eseistiką kartais nejučiom pradedi gliaudyti iš teksto realų jo autorių, bet aš manau, kad geriau tokiu sportu neužsiimti ir mėgautis pasakojimu.
***
Iš esė "Ilgas pasivaikščiojimas ant trumpo molo:
Įvaizdį kurti, manau, reikia pradėti nuo trijų dalykų - vardo, pavardės ir gyvenimo būdo. Kai kaimynui prasitariau, kad žadu užsisakyti kabes ant dantų, nes noriu nusifotografuoti kaip nors šiuolaikiškai, jis pasakė, kiek jos kainuoja. Pasakė ten, kur reikia. Pinigai - mano silpnoji vieta. Vyrai, pavyzdžiui, man gražūs tik tie, kurie turtingi. Jų patrauklumas man tiesiogiai priklauso nuo sąskaitos banke. Kai dar anksčiau eidavau pas psichiatrę, ji sakė, kad tai yra žinomas psichologijai, būdingas abiems lytims (bet labiau moterims) instinktas ir kad aš net eidama senyn ir įgydama daugiau išminties niekaip negalėsiu tos ydos nugalėti. Instinktą neva slopinanti stiprėjanti ekonomika. Kaimynas patarė tūkstančio savo dantistei neaukoti. Sako, geriau fotografuodamasi vietoj kabių po viršutine lūpa pasikišk pusę metalinio užtrauktuko.
Pavardę pakeisti tokiam žmogui kaip aš padeda meilė arba atsitiktinumas. Na meilę aš, keturiasdešimt penkerių metų moteris, kaip rašoma testamentuose, būdama visiškai sveiko proto laisva valia "praleidžiu". Bet prieš dvi savaites, atsitiktinai, ėmiau gauti laiškus iš vieno žilo ameikiečio. Gavo adresą iš tolimos mano giminaitės, kai panoro susirašinėti. Ieškojo "inteligent woman who has sense of humour". Labiausiai man patiko jo pavardė - Faulkneris. Ir papūgos. Atsiuntė savo ir jų nuotraukas elektroniniu paštu. Viena moka sakyti: "Hanna wants the cracker." Aš noriu - kitos pavardės. G.Faulkner… Vienu kartu (ir gal net šiek tiek prasmingai) nušluostyčiau nosį visoms rašytojoms, moteriškas pavardes pasikeitusioms į bendrosios giminės. Bet kol kas ištraukas iš romano pasirašinėsiu G.Radvila (Rudoji).
***
ČIA yra interviu su Giedra Radvilavičiūte, darytas dar tada, kai knyga buvo tik ruošiama spaudai.
